Paneigtas daugiau nei du šimtmečius gyvavęs mokslinis įsitikinimas apie uodegas: aiškėja tikroji jų istorija (Video)  ()

Naujo tyrimo rezultatai rodo, kad žmonėms uodega „nelimpa“ – mūsų ankstyvieji protėviai uodegas „nusimetė“ ne vieną, o net du kartus, rašo livescience.com.

Tyrimo rezultatai, publikuoti žurnale „Current Biology“, ne tik padeda paaiškinti, dėl ko žmonės nevizgina uodegomis, kaip mūsų keturkojai draugai, bet ir pateikia informacijos apie tai, dėl ko visi turime uodegikaulį ir besivystant embrionui uodegas turime, tačiau jos vėliau išnyksta.

„Mėsingos uodegos mena pačių seniausių stuburinių protėvių laikus ir yra randamos ankstyvos stadijos embrionuose, tad atsikratyti jų nesukeliant vienokių ar kitokių problemų būtų labai sunku.

Dėl to žmonėms ir žuvims teko apriboti jų augimą taip, kad liktų kūne paslėpta rudimentinė uodega – panašiai, kaip banginiai turi kojas“, - sakė tyrimo autorė Lauren Sallan. Paslaptingai išnykstančios uodegos kilmė siekia dar tuos laikus, kai mūsų protėviai buvo žuvys.

Pensilvanijos universiteto (JAV) Žemės ir aplinkos mokslų fakulteto profesorė L.Sallan, atlikdama savo tyrimą, analizavo fosilizuotą 350 mln. metų senumo Aetheretmon žuvies mailių. Ši žuvis – tolima dabartinių sausumos gyvūnų promotė – buvo su žvynuota, mėsinga, uodega ir lanksčiu uodeginiu peleku, esančiu ant uodegos.

L.Sallan išsiaiškino, kad šios dvi struktūros yra visiškai atskiros. Lygindama Aetheretmon mailių su dabartinių žuvų mailiumi ji nustatė, kad abi „uodegos“ prasidėjo tiesiai viena virš kitos ir tada augo visiškai savarankiškai.

Šis atradimas paneigia daugiau nei du šimtmečius gyvavusį mokslinį įsitikinimą, kad šiuolaikinių suaugusių žuvų uodeginis pelekas yra tiesiog priedas prie pirmykštės uodegos, kurią iki šiol turi sausumos gyvūnai.

Dviejų struktūrų atsiejimas reiškia, kad abi uodegos ėjo atskirais evoliucijos keliais. Žuvys prarado mėsingas uodegas ir išsaugojo peleką, kuris buvo naudingas plaukiant. Anot mokslininkės, vien uodegos peleko turėjimas „suteikia galimybę judėti tiksliau, kam raumeninga uodega (iš pradžių išsivysčiusi galingam plaukimui) trukdytų“.

Žuvys, kurios iš pradžių prisitaikė gyventi dalinai sausumoje, o vėliau ir apskritai tapo sausumos gyvūnais, neteko lankstaus uodegos peleko, tačiau išsaugojo raumeningą uodegą, kuri ilgainiui tapo mums pažįstama, daugeliui gyvūnų būdinga kūno dalimi.

Kaip rodo šunys, uodegos yra naudinga vizualinės komunikacijos priemonė, o kiti gyvūnai parodo, kad uodega padeda atbaidyti vabzdžius, karstytis po medžius ar atlikti kitas funkcijas.

Suaugusios žmogbeždžionės – taip pat žmonių protėviai – uodegos praradimo procese žengė dar vieną žingsnį, sako L.Sallan. „Jos prarado likusią kaulinę uodegą, kad galėtų geriau vaikščioti stačiomis. Kaip ir žuvyse, embrioninės kaulinės uodegos liekanos yra paslėptos mūsų nugaros apatinėje dalyje.

Vadiname jas uodegikauliu. Jų augimas sustoja negaunant molekulinio signalo, dėl kurio uodega būtų taip pat matoma, kaip ir kojos ar rankos“.

Ankstyvųjų žmogbeždžionių fosilinės liekanos daug informacijos nesuteikia, bet kadangi žmogbeždžionės yra beuodegės, profesorė mano, kad mūsų protėviai jas prarado tada, kai ėmė vaikščioti ant dviejų kojų.

Tokį vaikščiojimo būdą mėgstančių beždžionių uodegos taip pat būna trumpesnės, silpnesnės, kas parodo, kad uodega gali trukdyti judėti stačiomis.



 

Aut. teisės: 15min.lt

(13)
(2)
(11)

Komentarai ()