Aiškėja Kinijos masinių kapaviečių paslaptys: duobės, pilnos kaukolių ir kitaip sudarkytų kūnų  ()

Du paskutinius Šangų dinastijos (1600–1046 m.p.m.e.) valdymo šimtmečius tuometinėje Kinijos sostinėje Jinsiu buvo paaukoti tūkstančiai žmonių. Kai kurie jų į anapilį buvo išlydėti su prašmatniomis iškilmėmis, kapuose palaidoti su daugybe turtų, o kiti, panašu, buvo aukojami su panieka ir po mirties jų kūnai buvo išniekinti, rašo „Ars Technica“.

Naujas aukų kūnų tyrimas pateikė daugiau informacijos apie šias žmogiškas aukas.

Simono Frasierio universiteto bioarchelogė Christina Cheung su kolegomis rekonstravo šių daugiau nei prieš tris tūkstantmečius gyvenusių žmonių gyvenimus – pagal cheminius pėdsakus, likusius kauluose, nustatė, kuo ir kada jie maitinosi.

Žmonių aukojimas – dažnas ritualas, būdingas bemaž visoms senovės civilizacijoms, nuo Kinijos ir Mesopotamijos iki Europos ir Amerikos.

Nors archeologai jau seniau buvo išanalizavę aukų kapavietes, jiems liko daug neatsakytų klausimų apie jų gyvenimus. Ar prieš mirtį jie buvo garbinami, ar buvo atstumtieji? Galbūt jie buvo kaliniai ar karo belaisviai? O gal pačių aukotojų sūnūs bei dukros?

C. Cheung su kolegomis į kai kuriuos iš šių klausimų atsakė atlikusi 68 Jinsiu paaukotų žmonių kaulų cheminę analizę ir palygindama gautus duomenis su 39 vietinių gyventojų kaulų sudėtimi. Visos aukos buvo vyrai, daugelis jų buvo jauni.

Aukojimo aukos buvo palaidotos karališkosiose kapinėse, kitoje Huano upės pusėje priešais karališkuosius rūmus. Archeologai šią vietovę kasinėja jau beveik šimtą metų – jie aptiko daugiau nei 3000 aukų.

Panašu, kad jie myriop buvo pasiųsti nemažomis grupėmis – vienu metu nuo 50 iki 350 žmonių. Neseniai publikuotame žurnale „Journal of Anthropological Archaeology“ C. Cheung su kolegomis aprašė du aiškiai atskirus aukų tipus.

Kinijoje Šangų dinastijos laikais žmonių aukos buvo dviejų tipų: renšen (人牲) ir renčun (人殉). Verčiant pažodžiui, renšen reiškia „žmogaus aukojimas“ – šie žmonės paprastai buvo laidojamos didelėmis grupėmis, jų kūnai būdavo sudarkyti, į pomirtinį gyvenimą jie būdavo siunčiami arba su labai nedaug turto, arba visiškai be jo. Renčun galima laisvai versti kaip „žmogaus palydovai“. Jie buvo laidojami su turtingomis įkapėmis, atskiruose karstuose ir netgi su savais renšen.

Paprastai archeologai renšen aukas randa masinėse kapavietėse, kurias skirsto į „kaukolių duobes“ ir „begalvių kūnų duobes“. Tikriausiai vien iš šių pavadinimų nesunku suprasti, kad vienose duobėse būdavo sumestos paaukotų žmonių galvose, kitose – kūnai be galvos.

Deja, renšen ir renčun kapavietes dabar ganėtinai sunku atskirti, nes Jinsiu regione ilgą laiką siautė kapų plėšikai ir juodieji archeologai. Pomirtinio kūnų sudarkymo praktika taip pat apsunkina kaukolių ir kūnų suderinimą, tad mokslinio tyrimo tikslais žmonės buvo identifikuojami tik pagal skeletus (kai kurie jų buvo su galvomis).

Ką kaulai papasakoja apie mitybą

Žinant, ką žmonės valgė, galima daug ką pasakyti apie tai, kas tokie jie buvo, kur jie gyveno. Tad C. Cheung su kolegomis analizavo visų savo tiriamųjų kaulų kolageno baltyme buvusios anglies ir azoto izotopus. Šie izotopai pateikia užuominas apie tai, kokiomis daržovėmis jie maitinosi, koks buvo jų baltymų šaltinis, iš kur buvo jų geriamas vanduo. Suderinus šias tris dedamąsias mokslininkai gaudavo unikalų cheminį parašą, kuris atskleisdavo, ką žmogus valgė ilgą laiką.

Įdomu tai, kad skirtingi kaulai pateikia skirtingų periodų maitinimosi ir geografijos informaciją.

„Kaulų kolagenui pamažu atsinaujinant, jame esantys anglies ir azoto izotopai parodo ilgalaikius šio žmogaus gyvenimo maitinimosi vidurkius. Mažesnieji, vadinamieji spongioziniai kaulai (tokie, kaip šonkauliai) atsinaujina greičiau nei didesni, tankesni kaulai, tokie kaip šlaunikaulis.

Bendras mokslinis sutarimas yra toks, kad šonkauliai atsinaujina vidutiniškai 3-5 metų intervalais, o suaugusiojo žmogaus šlaunikaulio kolagenas beveik niekada pilnai nepasikeičia. Skirtingi atsinaujinimo greičiai skirtinguose skeleto elementuose archeologams suteikė galimybę ieškoti migracijos požymių pagal drastiškai pasikeitusią mitybą asmens gyvenimo metu“, – savo straipsnyje rašo mokslininkai.

C. Cheung su kolegomis analizavo po du kiekvieno individo kaulus ir ieškojo tokių ilgalaikių bei trumpalaikių pėdsakų. Ir nustatė, kad aukojamieji akivaizdžiai buvo ne vietiniai gyventojai. Izotopų pėdsakai jų didžiuosiuose kauluose buvo visiškai kitokie, nei būdingi vietos žmonėms, tad jie turėjo užaugti kitame regione ir maitintis kitokiu maistu.

Kita vertus, daugelio paaukotųjų kūnų sieros izotopų pėdsakas buvo panašus, tad gali būti, kad visi paaukotieji buvo atgabenti iš to paties regiono, galbūt iš tos pačios valstybės.

Mažesnieji paaukotųjų kaulai rodo, kad jų mityba paskutiniais gyvenimo metais smarkiai pasikeitė ir supanašėjo su vietinių gyventojų mityba.

Tiesa, jie maitinosi ne taip gerai, kaip vietiniai. Jų maiste buvo labai daug sorų ir labai mažai gyvulinės kilmės baltymų. Azoto izotopų pėdsakai rodo, kad jų dietoje gyvulinės kilmės produktų buvo netgi mažiau nei pačių skurdžiausių vietos gyventojų. Tad galima spręsti, kad elgiamasi su jais buvo prasčiau nei su bet kuriais vietos gyventojais.

Antropologai ilgą laiką nesutarė, ar šie žmonės buvo kaliniai, ar kaip vergai dirbo karališkuosius rūmus supančiame mieste.

Akivaizdu, kad to nustatyti vien iš mitybos negalima, tačiau neatrodo labai tikėtina, kad Jinsiu žmonės galėtų daugelį metų išlaikyti kalinius ir juos maitinti neduodami jiems jokio darbo. Tad bent jau kažkiek šie aukojimui ruošiami žmonės tikrai dirbo, o buvo maitinami sorų koše ir kartkartėmis gaudavo elnienos kąsnelį.

Vergai, aukos ir valdžia

Archeologų pateikiamos išvados gerai dera su rašytine informacija apie Šangų dinastiją – ji byloja, kad žmonės nebuvo aukojami iškart vos sučiupus kalinius. Panašu, kad būdavo suformuojamas tam tikras aukojimui tinkamų žmonių „rezervas“, kurį kilmingieji galėdavo panaudoti reikalui esant.

„Ankstyvosios Šangų dinastijos mokslinčius Jangas apie tą rašė ne vieną kartą. Šangų dinastijos kilmingieji ir vasalai turėdavo paprašyti karaliaus leidimo pasiūlyti kalinius paaukoti karaliui, bet tik po pasitarimo su orakulu karalius nustatydavo konkrečią tokių kalinių pateikimo datą. Tad Jangas aiškino, kad karo belaisviai aukojimui būdavo pateikiami ne tada, kai jų atsirasdavo, o pagal poreikį“ – aiškina archeologai.

Taip pat rašytiniai šaltiniai apie Šangų dinastiją sako, kad aukos buvo karo belaisviai. Daugelis rašytinių šaltinių mini žmonių, priklausančių Cian grupei, aukojimą, bet mokslininkai negali užtikrintai pasakyti, ar taip buvo vadinama konkreti tauta, ar visi Jinsiu priešai. Kad ir kas bebuvo šie Cian, visų mokslininkų analizuotų Jinsiu aukų kaulų cheminės sudėtys buvo labai panašios tarpusavy. Kitaip tariant, akivaizdu, kad jie visi buvo kilę iš to paties geografinio regiono.

Lieka svarbus neatsakytas klausimas: o kam Šangų dinastijai buvo reikalingos žmonių aukos? Viena hipotezė byloja, kad šalies valdovai žmones aukojo norėdami konsoliduoti savo valdžią. Priešo atstovų aukojimas yra geras būdas pademonstruoti savo jėgą ir agresyvumą. Bet kita hipotezė teigia, kad žmonių aukojimo imamasi tada, kai valstybę purto nestabilumas, o valdovai nori visuomenei pateikti drąsų ir šiurpų reginį.

Kol kas neįmanoma užtikrintai pasakyti, dėl kokios priežasties Jinsiu valdovams žmonių aukojimas atrodė patrauklus užsiėmimas. Galbūt šie ankstyvosios Kinijos valdovai norėjo grubios jėgos pagrindu sukurti naują valstybę? O gal jie nerimavo dėl to, kad iš jų rankų slysta kontrolė, tad žmonės buvo skerdžiami siekiant susigrąžinti buvusią galybę?

Žinome tik tiek, kad Šangų dinastija turėjo kalinių prikimštus kalėjimus, kurie būdavo ištuštinami pagal poreikį, o priešais vadinamų žmonių skerdimą galėdavo stebėti visi vietos gyventojai.

Aut. teisės: 15min.lt

(10)
(0)
(10)

Komentarai ()