Pomidorai anksčiau nebuvo tokie geidžiami kaip dabar - anksčiau žmonės jų bijodavo ir mirdavo jų suvalgę  (2)

XVIII amžiaus pabaigoje dauguma europiečių bijojo pomidoro. Šis vaisius netgi buvo vadinamas „nuodinguoju obuoliu“ - kadangi ne vienas aristokratas, suvalgęs pomidorą, susirgo ir numirė. Tačiau iš tikrųjų mirties priežastys buvo kiek sudėtingesnės.

Tuo metu dauguma turtingų europiečių naudojo alavines lėkštes, kuriose buvo daug švino, nuodingo žmonėms. Pomidoruose yra daug rūgščių, per kurias švinas patekdavo į pomidorus ir sukeldavo mirtiną apsinuodijimą. Tačiau tuo metu niekas nepagalvojo apie, kad kaltininkas gali būti ne daržovė, bet indas. Vienas pirmųjų paminėjusių pomidorą buvo italų žolininkas Pietro Andrae Matthioli, kuris vaisių klasifikavo kaip mandragorą – maisto kategorija, priskirta afrodiziakams.  Mandragorų istorija prasidėjo dar Senojo Testamento laikais. Toks priskyrimas pomidorui turėjo neigiamų pasekmių – suteikė daržovei abejotiną reputaciją, kadangi jis buvo įsivaizduojamas kaip pagundos ir nuodų šaltinis.

Tačiau labiausiai pomidoro reputacijai pakenkė kirpėjo-chirurgo Johno Gerardo straipsnis „Herball“, publikuotas 1597 metais. Didžioji dalis šio straipsnio buvo nuplagijuota nuo kitų darbų, tame tarpe ir Dodeons ir l‘Ecluse darbų apie žemdirbystę, todėl dauguma teiginių šiame straipsnyje buvo klaidingi.

J.Gerardas teigė, kad visas vaisius yra nuodingas. Iš tiesų, nors pomidoro lapai ir stiebas yra nuodingi, pats vaisius – žinoma, ne. Bet J.Gerardo nuomonė apie pomidorą paplito tiek Britanijoje, tiek jos kolonijose ir gyvavo daugiau nei 200 metų.

Tuo metu taip pat buvo manoma, kad pomidorus geriausia valgyti šilto klimato šalyse, pavyzdžiui daržovės kilmės vietoje, Mezoamerikoje. Pomidorus actekai valgė dar VIII amžiuje ir vadino juos „tomatl“.  Britanijoje pomidorus imta auginti tik XVI amžiaus pabaigoje.

Manoma, kad XVI amžiaus pradžioje iš ekspedicijų Meksikoje bei kitose Mezoamerikos šalyse grįžtantys ispanų konkistadorai atplukdė pomidorų sėklas į pietų Europą.

Tačiau iki pat XIX amžiaus pabaigos pomidorai vėsesniuose kraštuose buvo auginami tik dėl ornamentinių priežasčių, o ne valgymui Pirmas Šiaurės Amerikoje išspausdintas straipsnis apie pomidorą buvo 1710 metais žolininko Williamo Salmono išleistas straipsnis „Botanologia“.

Daugelyje regionų ši daržovė tapo priimtina ir valgoma, bet užsilikę mitai ir pramanai stabdė pomidoro plitimą Šiaurės Amerikoje. 1822 metais laikraščiuose imti spausdinti pomidorų receptai, tačiau daržovę vis dar supo baimės dėl nuodingumo. Be to, imta bijoti žaliojo pomidorų kirmino - manyta, kad šiam kirminui prisilietus prie raudonosios daržovės, ši tampa nuodinga.

Entomologas Benjaminas Walshas išsklaidė šias abejones ir aprašė, jog tai tėra nė blusos nuskriausti negalintis kirminas, graužiantis pomidorų lapus.  Galiausiai pomidoro baimės ėmė slopti. Jau XIX amžiaus viduryje šią daržovę imta vertinti taip gerai vertinti, kad pradėta naudoti ją norint parduoti ir kitus vaisius ir daržoves.  Šiandien pasaulyje gyvuoja daugybė pomidorų rūšių. Kasmet pasaulyje komerciniais tikslais yra užauginama 1,5 milijardo tonų pomidorų.

Aut. teisės: Lrytas.lt
Lrytas.lt

(28)
(3)
(25)

Komentarai (2)