Beprotiškas gamtos pasaulis: gyvūnai, kurie be sustojimo mylisi 2-3 savaites, kol jų kūnas tiesiog savaime ima irti  (1)

Rugpjūčio pabaigoje Australijoje mažas į pelę panašus žinduolis, turintis plačiapėdės sterbliapelės pavadinimą, žudo save tiesiogine to žodžio prasme – nenuilstamai mylėdamasis su patelėmis. Visą savo gyvenimą jis elgiasi visiškai įprastai, bet paskutines 2-3 savo gyvenimo savaites patinėliai užsiima lytiniais santykiais tiesiog be sustojimo – jis stengiasi pasimylėti su kaip įmanoma didesniu patelių skaičiumi, o viena sueitis gali trukti net 14 valandų. Per visą šį laiką šis gyvūnėlis praktiškai daugiau nieko nedaro.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Pasirodo, kad prieš mėnesį iki gyvenimo galo plačiapėdės sterbliapelės patinėlio organizmas nustoja gaminti spermą – ir daugiau jos niekada nebegaminsa, o šis nenumaldomo sekso maratono pliūpsnis yra vienintelė galimybė pratęsti giminę, ir patinėliai tą daro net savo mirties kaina.

Per tą laiką jie taip išsenka, kad jo kūnas ima tiesiog irti. Patinėlių kraujas prisipildo testosterono ir streso hormonų, po truputį ima slinkti kailiukas, gyvūnėlis ima kraujuoti iš vidaus. Jo imuninė sistema nebesugeba kovoti su puolančiomis infekcijomis ir galiausiai jį apima gangrena.

Nepaisant viso to, patinėlis nesustoja mylėjęsis su patelėmis. Poravimosi sezono pabaigoje fiziškai išsekę patinėliai bėgioja ir ieško paskutinių poravimosi galimybių. Tačiau patelė tuo metu jų jau vengia.

Greitai viskas pasibaigia – likus vos kelioms savaitėms iki pirmojo gimtadienio, plačiapėdės sterbliapelės patinėlis jau būna negyvas, kaip ir kiti jo likimo broliai.

Šiems gyvūnams seksas yra vienkartinis gyvenimo įvykis, kuris visuomet baigiasi mirtimi. Panašiu principu vadovaujasi ir kiti gyvūnai – tokie kaip lašišos ar lašalai. Vis dėlto, tai yra retenybė žinduolių tarpe. Tokios praktikos laikosi tik 12 plačiapėdžių sterbliapelių ir kelios kitos artimos rūšys. Tiesa, nereikėtų šių žinduolių painioti su graužikais – tai yra sterbliniai gyvūnai, kurie yra giminingesni kengūroms bei koaloms.

Tad kodėl šie sterbliniai praktikuoja mirtiną reprodukciją ir kodėl jie yra vieninteliai žinduoliai, kurie taip daro?

Šie klausimai neramino biologus net tris dešimtmečius, o per tą laiką buvo sulaukta daug spėjimų. Kai kurie mokslininkai teigia, kad po poravimosi išgyvena ne visos patelės, todėl patinai stengiasi apvaisinti kaip įmanoma daugiau patelių, kad giminė būtų pratęsta. Kiti mano, kad tai tėra gyvūnų grupės bruožas, kuris išsivystė keistomis ir nežinomomis aplinkybėmis. Dar kiti mano, kad patinėliai aukojasi, kad paliktų daugiau išteklių ateinančiai kartai.

Tačiau Kvinslando universiteto mokslininkė Diana Fisher, kuri plačiapėdes sterbliapeles tyrinėja jau ne vieną dešimtmetį, turi kitą idėją. Jos komanda surinko duomenis apie 52 vabzdžiais mintančių sterblinių gyvūnų rūšių gyvenimus ir aplinką.

Paaiškėjo, kad viską lemia jų mityba. Šie gyvūnai minta vabzdžiais, o kai kurie iš jų kartą metuose pajunta maisto perteklių, tačiau kitais metų laikais maisto nebūna daug. Kuo labiau judama nuo pusiaujo, tuo labiau juntamas toks sezoniškumas. Gyvūnų rūšys, kurių meniu yra labiausiai priklausomas nuo sezoniškumo, turi trumpiausią poravimosi sezoną – o patinėliai dažniau miršta po poravimosi.

D. Fisher mano, kad šių gyvūnėlių protėviams plintant Australijoje ir Naujojoje Gvinėjoje, jie patyrė mitybos svyravimus. Patelės geriau išmaitindavo jauniklius, jeigu jų susilaukdavo prieš metinį maisto priteklių, todėl jaunikliai išgyvendavo ir užaugdavo sveiki. Dėl to jų poravimosi sezonas sutrumpėjo ir sinchronizavosi su maisto pritekliumi, todėl šis tapo itin trumpas.

Taip greičiausiai nebūtų nutikę, jeigu jie būtų placentiniai žinduoliai – tokie kaip kirstukai ar pelės. Tačiau sterblinių jaunikliai gimsta itin ankstyvoje vystymosi stadijoje, ir yra priklausomi nuo motinos pieno itin ilgą laiko tarpą. Kirstuko jauniklis minta motinos pienu kelias dienas ar kelias savaites, o plačiapėdės sterbliapelės jauniklis minta motinos pienu net 4 mėnesius. Taigi, poravimosi sezono metu patelės gali susilaukti tik vieno jauniklio.

Tai turėjo didelę įtaką patinams, kurie privalo konkuruoti vienas su kitu, kad vos per kelias savaites apvaisintų patelę. Tačiau jie nekovoja nagais ar dantimis – jų pagrindinis ginklas yra sperma. Kuo daugiau spermos jie turi, tuo daugiau patelių gali apvaisinti – taip pat didesnė tikimybė, kad jų sperma įveiks prieš tai patelę apvaisinusio patinėlio spermą. Įdomu tai, kad D.Fisher atrado ryšį tarp savižudiškos reprodukcijos ir sėklidžių dydžio. Didžiausias sėklidės turi tie patinėliai, kurie po poravimosi miršta greičiausiai.

Patinėliai, kurie įdeda daugiausiai pastangų spermos varžybose, susilaukia daugiausiai jauniklių. Ir jiems visiškai nesvarbu, kad viso proceso metu jie save nužudo. Šie gyvūnai bet kokiu atveju gyvena gana trumpai, todėl jiems geriausia strategija yra sutelkti visą savo energiją į vieną pašėlusį ir mirtiną poravimosi sezoną.

Šis paaiškinimas buvo pateiktas dar 1979 metais, tačiau D.Fisher duomenys atnaujina šią hipotezę ir ją patvirtina. Mokslininkė mano, kad tai žymiai realesnis paaiškinimas nei tas, kuris aiškina, jog patinėliai aukojasi dėl naujos kartos. Juk patinėliai gyvena atskirai ir bet kokiu atveju nekonkuruotų dėl maisto su savo jaunikliais.

Parengta pagal „National Geographic“

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: Lrytas.lt
Lrytas.lt
(12)
(3)
(9)

Komentarai (1)