5 mitai apie radioaktyviąsias medžiagas: „žmonės bijo, nors nė nežino kaip tai veikia“  (6)

Radioaktyvias medžiagas, jų naudą ir keliamus pavojus žmonija tiria jau daugiau nei šimtmetį. Nepaisant to, daugeliui ši tema vis dar atrodo svetima, o apie radioaktyviąsias atliekas žinome palyginti mažai, rašoma pranešime spaudai.

Toks informacijos vakuumas yra ideali terpė formuotis įvairiems mitams. Ekspertai teigia, kad visuomenėje ypač gajos yra nepagrįstos baimės, kurios išnyksta tiesiog susipažinus su faktais.

„Iš visuomenės apklausų ir kitų informacijos šaltinių matyti, kad gyventojai kartais linkę baimintis dėl radioaktyviųjų atliekų, bet tuo pačiu daug kas nežino, kas tai yra. Trūksta bazinių žinių, pavyzdžiui, kad vienos medžiagos išlieka pavojingos tūkstančius metų, kitos – vos kelis metus, ir su šiomis medžiagomis dirbama skirtingais metodais, taikant moderniausias technologijas. Tokias informacijos spragas galima labai lengvai užpildyti tiesiog susipažinus su pačia pagrindine informacija apie radioaktyviąsias atliekas“, – sako Radioaktyvių atliekų tvarkymo agentūros vadovė Ineta Janušytė.

1. Mitas: radiacija yra tik „dirbtinis“ žmogaus sukurtas reiškinys

Aplinkoje egzistuoja natūralus radiacinis fonas, kuris Lietuvoje yra vidutiniškai 0,07-0,12 mikrosivertai per valandą (mikrosivertas, µSv – jonizuojančiosios spinduliuotės poveikio žmogui matas). Kai kuriose pasaulio vietose jis gali siekti ir kelis šimtus mikrosivertų per valandą. Jį lemia daugelis veiksnių, tokių kaip iš Žemės gelmių kylantis radonas (radioaktyviosios dujos) ar kosminė spinduliuotė. Radono sukeltas radiacinio fono padidėjimas juntamas nusileidus į požemines patalpas, pavyzdžiui, rūsius. Kosminės spinduliuotės poveikis smarkiai padidėja dideliame aukštyje – slidinėjant kalnuose arba skrendant lėktuvu. Grunto radionuklidų skleidžiamos spinduliuotės intensyvumas labai priklauso nuo toje vietoje esančios grunto sudėties.

Pagal Radiacinės saugos centro duomenis, vidutinė metinė apšvitos dozė, kurią gauna vienas Lietuvos gyventojas, lygi 2,63 µSv. Maždaug 80 proc. šios dozės gyventojai gauna iš gamtoje esančių jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinių. Apie 20 proc. šios apšvitos sudaro medicininių diagnostinių procedūrų metu gaunama apšvita.

2. Mitas: „dirbtinė“ radiacija yra pavojingesnė nei natūraliai aptinkama gamtoje

Netiesa, kad „dirbtinių“, žmogaus sukurtų, radioaktyviųjų medžiagų spinduliavimas pavojingesnis negu esančių gamtoje. Žmogaus sveikatai pavojus kyla tada, kai tam tikru būdu pažeidžiamos ląstelės, pavyzdžiui, suardoma DNR molekulė. Pažeistajai molekulei visai nerūpi, iš kur atsklido ją „nuskriaudusi“ radiacija ir kaip vadinasi ją skleidžianti medžiaga. Vienodai žalinga – tiek žmogaus sukelta, tiek natūrali radiacija.

3. Mitas: būti netoliese radioaktyviųjų atliekų saugyklų, atliekynų ar radioaktyviųjų atliekų tvarkymo įrenginių – visada pavojinga

Dabar radioaktyviosios atliekos laikomos sudėtinguose inžineriniuose statiniuose, kuriuose įrengti atitinkami apsaugos barjerai, užtikrinantys, kad kenksmingi radionuklidai nepateks į aplinką. Jiems taikomi itin griežti saugos reikalavimai. Juos periodiškai tikrina tiek vietiniai, tiek tarptautinių organizacijų inspektoriai. Be to, aplink nuolat stebimas radiacinis fonas. Pagal tyrimų duomenis, atliekant medicininius rentgenologinius ar magnetinio rezonanso tomografinius tyrimus, gaunama vienkartinė radiacijos dozė yra netgi didesnė už tą, kurią per visą savo karjerą patiria radioaktyviųjų atliekų tvarkymo įrenginių darbuotojai.

4. Mitas: radioaktyviųjų atliekų tvarkymas – tai problema, kurios neįmanoma iki galo išspręsti

Branduolinės energetikos specialistai yra sukūrę saugius radioaktyviųjų atliekų tvarkymo būdus, priemones ir įrangą. Pagrindinis radioaktyviųjų atliekų tvarkymo principas – jas sudėti taip, kad nekeltų jokios grėsmės visą jų pavojingumo laikotarpį. Nemažai valstybių yra įsirengusios radioaktyviųjų atliekų atliekynus. Taip pat požeminėse laboratorijose nuolat tiria panaudoto branduolinio kuro ir ilgaamžių radioaktyviųjų atliekų dėjimo į giluminius atliekynus galimybes. Tokios laboratorijos įrengtos Belgijoje, Šveicarijoje, Kanadoje, JAV, Švedijoje. Tuo tarpu Suomijoje vyksta giluminio atliekyno ilgaamžėms radioaktyviosioms atliekoms ir panaudotam branduoliniam kurui įrengimo darbai ir planuojama jau 2020 m. pradėti į jį vežti atliekas ir panaudotą kurą. Giluminiai radioaktyviųjų atliekų atliekynai šiai dienai yra vienintelis pripažintas tvarus būdas saugoti tokias atliekas. Įrengiami iki 1 km gylyje, o pavojingas medžiagas juose įmanoma saugiai izoliuoti visą jų pavojingumo laikotarpį – šimtus tūkstančius metų.

5. Mitas: visos radioaktyvios atliekos yra vienodai pavojingos

Atliekų radioaktyvumą lemia jų skleidžiamos jonizuojančiosios spinduliuotės intensyvumas ir jose esančių radionuklidų rūšis bei kiekis. Atitinkamai atliekų pavojingumo laikas taip pat nevienodas. Vienos pavojingomis išliks tūkstančius metų, o kitos pavojingumą praranda per kelias dienas ar metus.

Atliekos klasifikuojamos pagal jų pavojingumą. Tai leidžia lengviau pasirinkti ne tik tinkamus atliekų apdorojimo metodus ir priemones, bet ir dėjimo į atliekyną būdą. Dažniausiai išskiriamos šios atliekų kategorijos: nebekontroliuojamos (švarios); labai mažo aktyvumo trumpaamžės radioaktyviosios atliekos, kurios savo žalingą poveikį praras maždaug per 100 metų; mažo ir vidutinio aktyvumo trumpaamžės radioaktyviosios atliekos – tampa nekenksmingos maždaug per 300 metų; panaudotas branduolinis kuras ir kitos ilgaamžės radioaktyviosios atliekos – kenksmingomis išlieka nuo 100 tūkst. iki 1 mln. metų.

Aut. teisės: www.technologijos.lt

(8)
(15)
(-7)

Komentarai (6)