Stebinantys nauji duomenys apie neandertaliečius: jie buvo labai panašūs į šiuolaikinius žmones ir tai padėjo išgyventi 300 tūkst. metų ()
Naujas tyrimas rodo, kad neandertaliečiai rūpindavosi savo sergančiais gentainiais ir giminaičiais. Šis tyrimas papildo įrodymus, liudijančius, kad jie buvo panašūs į šiuolaikinius žmones.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Jis atskleidžia, kad neandertaliečiai, nebijodami būti sužeisti, medžiodavo žvėris kitiems gentainiams. Tai reiškia, kad jie žinojo, jog jais bus pasirūpinta, jei atlikdami šį darbą jie bus sužaloti, rašo dailymail.co.uk.
Neandertaliečiai išliko beveik 300 tūkst. metų, nes jiems buvo būdinga užuojauta, teigia mokslininkai.
Nors jie dažnai įsivaizduojami kaip žiaurūs, šis tyrimas patvirtina, kad jie rūpindavosi savo ir kitų gentainių sveikata: darydavo masažus, gydydavo karščiavimą ir laikydavosi švaros. Ir tai darydavo ne iš savanaudiškų paskatų, o dėl atjautos kitiems, sako mokslininkai.
Jų primityvūs gydymo metodai būdavo gana efektyvūs ir leisdavo kovoti su daugybe ligų.
Anksčiau atlikta palaikų liekanų apžvalga nustatė, kad dauguma individų turėjo vienokių ar kitokių sužalojimų. Daugelis jų buvo patirti dar gerokai prieš mirtį, todėl sužeistuosius reikėdavo stebėti, masažuoti, gydyti jų karščiavimą ir laikytis higienos, rodo tyrimas.
Pagrindinė studijos autorė ir žmogaus kilmės archeologijos studijų dėstytoja iš Jorko universiteto Penny Spikins sakė: „Mūsų rezultatai rodo, kad neandertaliečiai negalvodavo apie tai, ar kiti atsilygins jiems už šias pastangas. Jie tiesiog vadovaudavosi savo jausmus, kai matydavo, kaip kenčia jų artimieji“.
Ši studija, paskelbta žurnale „World Archaeology“, papildo įrodymus, kad neandertaliečiai buvo labai panašūs į šiuolaikinius žmones, nors anksčiau buvo manoma kitaip.
Gerai žinoma, kad neandertaliečiai kartais slaugydavo sužeistuosius. Tačiau naujausi rezultatai pirmą kartą patvirtina, kad jų rūpestis būdavo nuoširdus ir tikras. Ištyrus vieną vyrą, kuriam mirties metu galėjo būti 25–40 metų, paaiškėjo, kad jis turėjo daugybę sveikatos bėdų, įskaitant degeneracinę stuburo ir pečių ligą. Dėl šios ligos paskutiniais gyvenimo metais jis galėjo būti labai silpnas ir veikiausiai negalėjo dalyvauti medžioklėse, teigia mokslininkai.
Nepaisant to, P. Spikins nustatė, kad jis liko bendruomenės dalimi – po mirties jo palaikai buvo kruopščiai palaidoti. Dalyba maistu, bendros medžioklės, vaikų priežiūra ir dėmesys sveikatai veikiausiai buvo neatskiriami socialinių santykių elementai, paremti stipriais socialiniais ryšiais, troškimu prisiimti rizikas ir skirti laiko bei išteklių, kad pagerėtų kitų individų išgyvenimo galimybės.
„Rizikavimas per medžiokles, svetimų vaikų priežiūra, dalijimasis maisto ištekliais, pagalba neįgaliesiems ar rūpestis ligoniais bei sužeistaisiais buvo ta „kaina“, kurią teko mokėti už kitus, kad mobilios medžiotojų ir rinkikų grupės galėtų išgyventi“, – teigė P. Spikins.