Staiga lėktuvo keleiviai pamato ryškią šviesą ir trenkia galingas garsas, tačiau lėktuvo ekipažas visus ramina, kad viskas gerai - kas nutinka, kai į lėktuvą trenkia žaibas?  ()

JAV duomenimis, vidutiniškai į kiekvieną komercinį lėktuvą nestiprus žaibas trenkia daugiau nei vieną kartą per metus. Tiesą sakant, pats lėktuvas neretai sukelia žaibus skrisdamas pro stiprų elektros krūvį turinčius debesis. Tokiu atveju, žaibo šaltiniu tampa lėktuvas ir srovė pasklinda nuo lėktuvo kitomis kryptimis. Žinoma, statistikos yra mažai – skaičiuojama, kad į mažus ir privačius lėktuvus žaibai trenkia rečiau dėl jų mažo dydžio ir dėl to, kad jie gali lengviau išvengti blogų oro sąlygų.

Paskutinė JAV lėktuvo katastrofa, kurią sukėlė žaibas, įvyko 1967 m. Jos metu sprogo kuro bakas. Nuo to laiko tyrėjai išsiaiškino nemažai informacijos apie tai, kokią įtaką žaibai daro lėktuvams, o dėl to pagerėjo ir lėktuvų apsauga nuo šių gamtos reiškinių. Šiais laikais, lėktuvas turi gauti sertifikatą, kuris suteikiamas atlikus daugybę bandymų, ir yra iki galo įsitikinama, kad orlaivio dizainas yra saugus eksploatuoti.

Skrydžio metu žaibui trenkus į lėktuvą keleiviai pamatytų ryškią šviesą ir išgirstų stiprų garsą. Pačiam orlaiviui nieko rimto nutikti neturėtų – jei jame yra sumontuota ir kruopščiai patikrina apsauga. Lėktuvas ir toliau skristų per įelektrintus debesis, o žaibas tarsi „prisikalbintų“ prie lėktuvo korpuso ir sudarytų tam tikrą grandinę tarp orlaivio ir debesų. Žaibo iškrova pereitų per išorinę lėktuvo korpuso dalį ir paliktų jį per, pavyzdžiui, lėktuvo uodegą. Pilotai keleiviams dažniausiai praneša apie tai, be to tai parodo ir kiti reiškiniai – šviesų mirgėjimas, nedideli prietaisų trukdžiai.

Šiuolaikinių lėktuvų korpusai dažniausiai yra iš aliuminio, o šis metalas – puikus elektros laidininkas. Jei žaibo iškrovos metu nepasitaiko jokių plyšių – elektros energija liks išoriniame sluoksnyje. Žinoma, kai kurie orlaiviai yra gaminami iš pažangių kompozicinių medžiagų, kurios pačios savaime yra mažiau pralaidžios elektrai.

Dar viena jautri lėktuvo vieta – kuro sistema. Čia menkiausia žiežirba gali sukelti siaubingas pasekmes. Dėl to visi struktūriniai sujungimai ir sutvirtinimai turi būti suprojektuoti ir sukonstruoti visiškai nepriekaištingai. Kuro bako dangteliai, durelės bei kitos angos yra projektuojamos, o vėliau išbandomos, kad atlaikytų žaibo iškrovą – tuo pačiu ir visi vamzdeliai ir, žinoma, pats variklis. Be to, šiais laikais naudojamas kurias yra mažiau sprogus.

Radarai bei kiti skrydžio prietaisai taip pat reikalauja didelio inžinierių dėmesio. Kad tinkamai funkcionuotų, lėktuvo radarai negali būti paslėpti po laidžia medžiaga. Vietoje to, radarus saugo žaibo pertvaros juostelės, kuriomis yra padengta išorinė radarų dalis. Šios juostelės gali būti pagamintos iš tvirtų metalinių grotelių arba iš itin tankiai išdėliotų mygtukų, pagamintų iš laidžios medžiagos ir pritvirtintų prie plastikinių juostelių, kurios savo ruožtu yra pritaisytos prie radaro. Daugeliu atvejų šios juostelės veikia kaip žaibolaidis.

Privatūs ir nedideli lėktuvai turėtų vengti skristi per audringas vietas, mat vien stipri turbulencija turėtų priversti pilotą sunerimti. Dėl to mažiems lėktuvams apsaugai nuo žaibų yra taikomi kiti standartai. Bazinė apsaugos sistema turi būti pritaikyta nedidelio lėktuvo korpusui, kuro sistemai ir varikliams. Dauguma nedidelių privačių lėktuvų turi aliuminį korpusą bei neturi sudėtingų variklius bei skrydžio prietaisus valdančių kompiuterių, todėl žaibai jiems yra mažiau pavojingi. Tiesa, gan dažnai pranešama apie sparnų galiukų, propelerių bei navigacinių šviesų pažeidimus.

Parengta pagal scientificamerican.com

Aut. teisės: Lrytas.lt
Lrytas.lt

(8)
(1)
(7)

Komentarai ()