Antarktida keistai veikia ten dirbančius ir gyvenančius žmones - juos apninka retai sutinkama būsena  ()

Viena iš svarbiausių mokslinių veiklų vykdoma vienoje iš atšiauriausių ir nesvetingiausių mūsų planetos vietų – ir tai turi savo kainą.

Naujas ilgą laiką vykdytas Antarktidoje gyvenančių ir dirbančių mokslininkų tyrimas atskleidžia, kad jie patiria keistą ir retą psichologinį fenomeną: unikalų prisitaikymo mechanizmą, kuris „įsijungia“, kai žmonės kelis mėnesius laiką praleidžia izoliuoti nuo pasaulio, tamsoje, ekstremaliomis oro sąlygomis.

Ši būsena – vadinama peržiemojimo sindromu – būdinga ne tik mokslininkams, leidžiantiems laiką ekstremaliuose Žemės poliariniuose regionuose. Mokslininkai mano, kad ją gali patirti ir kiti žmonės, ilgai gyvenantys izoliacijoje – pavyzdžiui, ne vieną mėnesį praleidžiantys kosminėse misijose, rašoma sciencealert.com.

„Mūsų tyrimai parodo, kad tai panašu į psichologinį žiemos miegą, – aiškina vienas iš tyrimą atlikusių mokslininkų, Nathanas Smithas iš Mančesterio (Jungtinė Karalystė) universiteto – Ankstesni tyrimai parodė, kad toks mechanizmas apsaugo nuo chroniško streso, ir tai logiška – kai sąlygų neįmanoma kontroliuoti, bet žinome, kad kažkada ateityje bus geriau, mes nustojame kovoti su aplinkybėmis, tokiu būdu taupydami energiją.“

Norėdami geriau suprasti, kaip pasireiškia peržiemojimo sindromas, N. Smitho vadovaujami mokslininkai ištyrė psichologinę būseną dviejų mokslininkų komandų, dirbančių „Concordia“ tyrimų stotyje Antarktidoje. Šių mokslininkų komandos suburtos Poliarinėje plynaukštėje Rytų Antarktidoje, bendradarbiaujant Prancūzijai ir Italijai.

Tyrime dalyvavo 27 tyrėjai, kurie tyrimų stotyje dviem atskiromis grupėmis praleido apie 10 mėnesių iš eilės – įskaitant ir tamsius žiemos mėnesius. Buvo tikrinama jų miego kokybė, be to, viso eksperimento metu jie turėjo rašyti dienoraštį apie miego kokybę. Taip pat buvo tiriama jų emocinė sveikata ir prisitaikymo mechanizmai: jie turėjo užpildyti du psichometrinius klausimynus.

N. Smithas ir jo kolegos atrado, kad žiemos mėnesiais, kuriuos dalyviai praleisdavo užsidarę viduje be galimybės ilgiau pabūti lauke, jų miego kokybė ir emocinė būklė pablogėdavo, o vasarą, kai oro sąlygos pagerėdavo, atitinkamai į teigiamą pusę pasikeisdavo ir jų būsena. Toks aplinkos poveikis tyrėjų nenustebino, didesnę nuostabą jiems kėlė tai, kokie prisitaikymo mechanizmai išryškėjo eksperimento metu.

„Ko gero labiausiai šiame tyrime mus nustebino tai, kad viduržiemio laikotarpiu visos žmonių reakcijos susilpnėdavo“, – rašo autoriai straipsnyje. Tyrėjai tikėjosi išsiaiškinti, kad žiemą susilpnės aktyvios elgesio formos (pavyzdžiui, gebėjimas spręsti problemas), o pasyvios formos (neigimas ir depresija) sustiprės. Tačiau paaiškėjo visai kas kita: pasirodo, išskirtinės izoliacijos ir užsidarymo atveju pasyvios reakcijos taip pat susilpnėdavo: dalyviai jautė bendrą abejingumą ir emocinį atbukimą.

Pasak tyrėjų, tai atitinka nestipraus disociacinio sutrikimo būseną, kuriai būdinga pakitusi sąmonė, užsitęsęs išsiblaškymas, „plaukiojimas“, negebėjimas sukaupti dėmesį ir suvokti situaciją. Trumpai tariant, šis fenomenas panašus į psichologinį žiemos miegą ir taip pat buvo pastebėtas 520 dienų trukusiame eksperimente, kurio metu buvo imituojama misija Marse.

Nors tokia būsena turi daug neigiamų simptomų, tyrėjai samprotauja, kad galbūt yra ir teigiamų jos pusių. Galbūt taip žmogaus psichika mėgina įveikti stresą, kai tenka ilgą laiką gyventi užsidarius, gaunant labai mažai arba negaunant apskritai jokio stimuliavimo.

Mokslininkai ją prilygina gebėjimui mintyse atsijungti nuo streso darbe. Vis dėlto mokslininkai pripažįsta, kad reikia atlikti didesnio masto tyrimus ir labiau įsigilinti į šį fenomeną, nepaisant to, kad šiais laikais šalutinis izoliuoto gyvenimo atšiauriomis sąlygomis poveikis nebekelia tokios grėsmės kaip anksčiau.

„Istoriškai, tokia būsena buvo pavojinga – sulėtėjus reakcijoms, žmogus lėčiau reaguodavo į besikeičiančias sąlygas, o ekstremaliu oru tai galėjo baigtis rimtomis traumomis ar net mirtimi, – sako N. Smithas. – Laimei, dabar tyrimų stotys Antarktidoje daug labiau pritaikytos žmonėms gyventi, yra labiau apsaugotos nuo atšiaurių gamtos sąlygų, todėl prisitaikymo mechanizmas, kai atsiribojama nuo chroniško streso, gali būti veiksminga taktika.“

Aut. teisės: delfi.lt

(21)
(3)
(18)

Komentarai ()