Kaip mirė Kinijos medvilnė tolimojoje Mėnulio pusėje  ()

Kaip žuvo tolimojoje Mėnulio pusėje pasodinti medvilnės ūgliai

Tai buvo mažučiai atkaklūs medvilnės ūgliukai: žiupsnelis sėklų, sudygusių dirvoje Kinijos mėnuleigio Chang'e-4 mažoje biosferoje.

Taip, palyginus su Žemėje augančiais kontroliniai augalais, jie neaugo taip energingai. Tačiau jie ištvėrė startą ir sudėtingą kosminę kelionę į Mėnulį, ir augo mažos traukos ir stiprios kosminės radiacijos sąlygomis. Tai buvo pirmieji istorijoje Mėnulio paviršiuje augę augalai. Jokios kitos kelionę ištvėrusios ir panašius gyvybės ženklus rodžiusios rūšys neištvėrė.

Dabar jos žuvo. Ir tai yra Mėnulio kaltė.

Sausio 16 dienos spaudos konferencijoje, projekto vadovas Liu Hanlong paaiškino augalų žūtį jų mažoje, tolimoje dėžutėje Hong Kong publikacijoje, pranešė GB Times.

Užslinkus nakčiai tolimojoje Mėnulio pusėje, kur Chang'e-4 yra, 2,6 kilogramų minibiosferoje nukrito temperatūra. Hanlongas sakė, kad kameros viduje temperatūra nukrito iki −52 °C ir galėjo toliau žemėti iki −180 °C. Eksperimentas iš esmės užbaigtas, nes mėnuleigyje nėra mechanizmų, kuriais būtų galima šildyti eksperimentą be saulės šviesos.

Tai kas konkrečiai nutiko šiam nežemiškam darželiui, kai temperatūra nukrito?

Vieni augalai su šalčiu dorojasi geriau už kitus, dėstoma Maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) prie Jungtinių tautų puslapyje. Trumpėjant dienoms ir žemėjant temperatūrai, augalai į savo ląsteles pasiunčia cukrų ir kitas jų viduje esančio vandens užšalimo temperatūrą žemininčias medžiagas. Šis procesas svarbus, nes neleidžia ląstelėse esančiam vandeniui suformuoti kristalų ir suplėšyti ląstelių iš vidaus. Kitų augalų būna tvirtesnės membranos, ar ara – ekstremalios aplinkose, – augalai užšalimą išgyvena dehidruodamiesi, išpumpuodami iš savo ląstelių vandenį.

Tačiau, pasak FAO, visoms šioms „grūdinimosi“ technikoms reikia, kad aplinka kelias dienas siųstų signalus apie besiartinančią žiemą. Būtent todėl staigūs šalčiai gali pražudyti netgi šalčiams atsparius Žemės augalus. O medvilnė, auganti šiltuose Žemės regionuose, išvis nėra prisitaikiusi prie šalčių.

Mėnulio tamsos šaltis būtų nepalyginamas su laipsniška metų laikų kaita, prie kurios augalai yra prisitaikę. Per dvi savaites trunkantį šviesųjį periodą, temperatūros Mėnulio paviršiuje gali pakilti iki 100 °C. Bet užslinkus nakčiai, jos gali greitai nukristi iki −173 °C.

Taigi, šaltis medvilnei tikriausiai smogė negailestingai ir staiga. Naujai susiformavusiose ląstelėse vanduo kaip mat virto ledu, suplėšydamas jas iš vidaus. Pirmiausia nukentėtų ūgliai ir lapai, rašoma tyrime, 2001 metais publikuotame žurnale Annals of Botany. Pažvelgus į juos per mikroskopą, pamatytume susiraukšlėjusias ir kaip vandens balionai persprogusias ląstelių membranas. Tvirtesni stiebai suledėtų truputį vėliau.

Šąlant ląstelėms, sušąla ir tarpląstelinis skystis, rodo tyrimas. Dėl šio proceso iš dar neužšalusių ląstelių ištraukiama daugiau vandens, dėl to medvilnė žūsta ne tik dėl fizinio sunaikinimo, bet ir dėl dehidratacijos.

Nors joks žinomas Žemės augalas neišgyventų žemesnėje netgi už Antarktidos viduryje pasitaikančias temperatūras, medvilnė be jokių šalčius pranašaujančių rudeninių šviesos pokyčių tikriausiai nė nepasistengė išvengti žūties.

Tad, medvilnės ūglių lemtis tikriausiai nebuvo graži. Bet nors jau ilgai nesikankino. Atiduodame pagarbą Mėnulio kapuose suledėjusiems botaniniams žvalgams.

Rafi Letzter
www.space.com

Aut. teisės: www.technologijos.lt

(37)
(9)
(28)

Komentarai ()