Kas, be gimimo datos, suartina Leniną ir Hitlerį?  (5)

Kad ir kokie bebūtų nacizmo ir komunizmo skirtumai, abiejų šių ideologijų įgyvendinimas rėmėsi ta pačia prielaida, – žmogų būtina valdyti, vardan jo paties gerovės, o taip pat griežtu įsivaizdavimo apie asmeninį identitetą ir su juo susijusias teises primetimu. Būtent todėl tamsus abiejų doktrinų įkūrėjų, gimusių balandžio trečią dešimtadienį, palikimas pasmerktas atgimti naujais pavidalais.

Komunistų ir nacistų baziniai postulatai akivaizdžiai skiriasi. Nusikaltimais laikant ne tik tai, ką nuosprendžiu pasmerkia teismas — kur tie teismai? — o moralės neigimą, tai nacistai buvo nusikaltėliai iš pat pradžių. Jų rasinio pranašumo idėjos tiesiogiai prieštaravo principams, kuriais 2 tūkstančius metų rėmėsi civilizacija. Šia prasme komunistų idėjos nebuvo nusikalstamos, ir kol nebuvo pradedami aptarinėti, o juo labiau – realizuoti, konkretūs komunistinio rojaus įgyvendinimo žingsniai, galėjo rodytis netgi patraukliai. Dar daugiau, kai kam jos atrodė — o ir dabar, kaip bebūtų keista, rodosi — būtent moralės reikalavimų įgyvendinimu, kapitalistinio pasaulio žiaurumo ir neteisybės alternatyva.

Tačiau nuo pat pirmųjų praktinio įgyvendinimo žingsnių, nacistinių ir komunistinių idėjų skirtumai išnyksta — jų lyderiai imasi visiškai identiškų žingsnių. Be to, jei nacistai kurį laiką „įsisiūbavo“ — masinių žudynių jie ėmėsi ne iš karto, pradžioje jų teroras buvo taškinis, sporadinis, tai komunistai parodė save iš karto. Masinės mirties bausmės be teismų, kurias įvykdyti dažniausiai įsakydavo pats Leninas, prasidėjo vos užgrobus valdžią ir nesibaigė iki 1953 metų kovo, kai faktiškai prasidėjo režimo agonija. Deja, tų, kuriuos nužudė Hitleris, Leninas ir jų bendražygiai, paklausti, ar jiems buvo svarbu, ar juos žudė po juoda svastika, ar po raudona žvaigžde, jau neįmanoma.

Gana stipriai skyrėsi šių dviejų sistemų ekonomikos organizavimas, bet politinės struktūros buvo itin artimos. Bendras buvo ir žmogaus niekinimas, nepasitikėjimas juo, tad ir įsitikinimas, kad jį reikia valdyti — savaime suprantama, vardan jo paties gerovės. Vienodas, aišku, buvo ir žmogaus gyvybės nevertinimas, ir tikėjimas tuo, kas sãva, vadais, ypatinga savo paskirtimi ir ypatingomis teisėmis. Žvelgiant bendrai, panašumų buvo daug. Prieš Antrąjį pasaulinį karą ir jo pradžioje SSRS ir Vokietijos kovinė brolystė rėmėsi ne tik praktiniais sumetimais, bet ir dėl abiejų pusių jaučiamo artumo. Be to, kuo toliau, tuo labiau jos suartėjo ir tuo toliau traukėsi pradiniai skirtumai. O ir dabar buvusios VDR buvę komunistai noriai balsuoja už kraštutinius kairuosius, o mūsų dvariškiai politologai neraudonuodami pareiškia, kad iki tam tikro laiko Hitleris buvo ne toks jau ir blogas.

Tačiau tarp daugelio bendrų bruožų buvo vienas, dažniausiai nepakankamai įvertinamas, užgožiamas milijonų aukų ir bravūriškų maršų. Būtent šis panašumas principingai svarbus ne tiek praeities, kiek dabarties ir ateities supratimui: abi sistemos atmetė individualumą, laikydamos žmogų vienareikšme jo priklausymo kokiai nors grupei funkcija. Etninės, kaip idiotiškose nacistų rasinėse teorijose, ar klasinės, kaip komunistų.

Abu režimai ne tik gniuždė išorinę laisvę — žodžio, sąžinės ir taip toliau, tačiau nekentė ir vidinės laisvės bei svarbiausio jos aspekto — laisvės nuspręsti, kas tu esi, ir, nusprendus, pasirinkti, ką tai reškia. Juk, pavyzdžiui, vokiečiu netampama tik todėl, kad tėvai – etniniai vokiečiai, tai dar yra ir šios identiteto dalies pasirinkimas, apsisprendimas, kad ji tau svarbi. Kai kas apie tai visai nesusimąsto, kai kam tai – itin svarbu. Tas pats galioja ir klasėms — tai nėra tiesiog tavo ar tėvų darbo pobūdis, tai – identitetas, tai, kuo jautiesi esantis. O jeigu jautiesi vokiečiu, darbininku ar stačiatikiu, ką į tai įdedi, ką tau tai reiškia? Kokius įsipareigojimus tai uždeda, ką darysi, kad atitiktum pasirinktą įvaizdį? Kiekvienas į šiuos klausimus sau atsako skirtingai, šie pasirinkimai nėra iškalami akmenyje kartą ir visiems laikams ir laikui bėgant, kinta. Tačiau nei komunistams, nei nacistams čia nebuvo nei problemų, nei laisvos erdvės — kas tu ir, tuo remiantis, koks tu privalai būti, sprendė valstybė. Ji — ir mūsų, ir jų — sakė, kokia gamta tau privalo patikti ir kokios muzikos reikia klausytis, ko nekęsti, o ką laikyti, tegu ir mažaisiais, bet broliais. Privalai justi nurodytas emocijas paprasčiausiai todėl, kad tu esi – vienoje pusėje – sovietinis žmogus, arba arijas — kitoje. O jeigu tu šių emocijų nejauti, vadinasi, esi netikras, neteisingas sovietinis žmogus ar arijas, o tai reiškia, tavimi užsiims NKVD arba gestapas.

Ir tai nėra vien istorija — tai šiandiena ir, kas baisiau, rytojus. Nacijos, klasės, o dažniausiai ir konfesijos, neturi aiškiai išreikšto subjektyvumo. Tuo jos skiriasi ir nuo atskirų žmonių, kurių subjektyvumas pačiuose juose, ir nuo valstybių, kurių vardu kalba legitymūs jų vadovai. Netgi katalikams, su visa griežta katalikų bažnyčios hierarchija, popiežius toli gražu ne visada būna konkretaus, kataliku save jaučiančio žmogaus savimonės ar vertinimo išreiškėju. Tokioje situacijoje neišvengiamai randasi struktūros ir atskiri žmonės, pasisavinantys teisę spręsti, kas yra „teisingi“ rusai, prancūzai, musulmonai ir taip toliau. Ir už neatitikimą bausti, kaip dabar tai daro islamo radikalai, žudantys musulmonus, neinančius „Pranašo keliu“. Tokių griežtų įsivaizdavimų, kas tai yra tikras — amerikietis, lenkas, krikščionis, žydas ir taip toliau — plitimas būtent ir yra naujojo nacizmo ar komunizmo, atgimstančių visiškai kitais pavidalais, tačiau dėl nė kiek ne menkesnio šlykštumo ideologinėse pakuotėse, bazė.

Šis primityvus gimimo fakto tam tikroje vietoje ar tam tikroje aplinkoje determinizmas, tiksliau, reikalavimas pritarti tokiam determinizmui, žinoma, nėra adekvatus ir apeliuoja į intelektualiai neišsivysčiusių ir menkai išsilavinusių žmonių sąmonę. Tačiau mes nepakankamai vertiname neraštingumo, žemo intelektinio išsivystymo vaidmenį triumfiniame komunizmo ir nacizmo žygyje. Neatsitiktinai nacizmo ir komunizmo įkūrėjai — ne teoretikai, neva suteikę mokslinį pagrindimą, o praktikai — buvo, nors kartais ir ryškūs, ir talentingi, kaip, tarkime, Trockis, tačiau be sistemiško, ar visiškai be išsilavinimo. Ar galima laikyti Lenino eksternatą (neakivaizdinį fakultetą) ar realinę Hitlerio mokyklą rimtu išsilavinimu? Ir štai tie, arba visai neraštingi, arba prisigraibstę atsitiktinių faktų ir teorijų žmonės, negerbę nei žinių, nei kasdienio jų įsisavinimo patirties, stengėsi pasukti žmonijos istoriją ir sukurti rojų Žemėje. Iš esmės, naujos šių patologijų reinkarnacijos, kurios, kol kitaip nepavadintos, apibrėžiamos populizmo terminu, irgi remiasi pilkumu, antiintelektualumu, paprastumo ir „paprasto žmogaus“ kultu ir itin primityviu pasaulio įsivaizdavimu.

Nemokšiškumas — demoniška jėga. Taip buvo, yra ir, bijau, bus.

L. Gozman
snob.ru

Aut. teisės: www.technologijos.lt

(20)
(5)
(15)

Komentarai (5)