Šiai žudikei gamtoje lygių beveik nėra: kaip veikia smegenis ėdanti ameba?  ()

Vienaląstė siaubūnė retai kada užkrečia žmones, tačiau būtent todėl labai sunku jos atsikratyti, informuoja theatlantic.com.

Praėjusią savaitę Šiaurės Karolinos gyventojas tapo pirmąja oficialiai patvirtinta liūdnai pagarsėjusio mikrobo auka šiais metais. 59-erių metų amžiaus Eddie Gray netikėtai užsikrėtė smegenis ėdančia ameba liepos viduryje, plaukiodamas dirbtiniame ežere netoli Fajetvilio. Po dešimties dienų jis buvo nebegyvas.

Nuo 1970 m., kai smegenis ėdanti ameba buvo pirmą kartą aptikta ir pavadinta, beveik kasmet pasirodo šiurpių straipsnių apie jos aukas. Apie 97 proc. Jungtinėse Amerikos Valstijose patvirtintų atvejų baigėsi mirtimi. Kita vertus, ši infekcija yra nepaprastai reta, todėl nedidelė atvejų imtis neleidžia nei bakteriją tyrinėjantiems epidemiologams, nei jos sukeltą infekciją gydantiems medikams rasti geresnių būdų, kaip ją įveikti. Gali būti, kad šis mikroorganizmas yra vienas tobuliausių nusikaltėlių gamtoje.

Nepaisant siaubingos pravardės, daugelis smegenis ėdančių amebų šio organo taip ir neparagauja. Vandenyje gyvenantis vienaląstis, oficialiai vadinamas Naegleria fowleri, laiką leidžia ilsėdamasis ramybės būsenoje arba, kai šilta, plaukiodamas ir rydamas bakterijas. Skirtingai nuo kitų vandeniu perduodamų patogenų, Naegleria fowleri yra visiškai nepavojingas jį prarijus. Grėsmę gyvybei jis pradeda kelti tik patekęs į žmogaus nosį (taip gali nutikti maudantis ar net prausiantis dirbtiniame arba natūraliame vandens telkinyje).

Jei ameba dar snūduriuoja, žmogaus kūno šiluma ją kaip mat pažadina. Kaip ir bet kuris nepažįstamoje vietoje atsibudęs padaras, Naegleria fowleri desperatiškai ieško maisto, todėl šliaužia uoslės nervais aukštyn, kol pamato gardžiai atrodančią neuronų raizgalynę, ir puola užkandžiauti. Žmogaus imuninė sistema aptinka neprašytą svečią ir nusiunčia daug baltųjų kraujo kūnelių, kad sunaikintų parazitą. Dėl šio apsauginio mūsų organizmo atsako smegenys ištinsta ir galiausiai yra negrįžtamai pažeidžiamos.

„Turime kietas kaukoles, kad mūsų smegenys išvengtų trauminių sužalojimų, – sako Jennifer Cope, medicinos epidemiologė, tirianti Naegleria fowleri ligų kontrolės ir prevencijos centre. – Bet smegenims tinstant, kieta kaukolė pradeda trukdyti.“ Kadangi smegenims nėra kur plėstis, pailgosios smegenys ir kitos šalia esančios smegenų dalys nustumiamos į kaukolės apačią. Daugeliui smegenys ėdančios amebos aukų šis smegenų dalių susispaudimas ir yra pagrindinė mirties priežastis.

Ši mirtina infekcija vadinama pirminiu amebiniu meningoencefalitu (PAM). Ji yra panaši į virusinį ir bakterinį meningitą, tik šiuo atveju infekcijos sukėlėjas gyvena vandenyje ir ėda jūsų smegenis. Pastaraisiais metais JAV užfiksuota tik apie 30 PAM atveju, taigi, tai labai reta liga. Nuo tada, kai Naegleria fowleri pirmą kartą aptiko Australijos gydytojai (tai nutiko beveik prieš 50 metų), JAV užfiksuoti mažiausiai 146 oficialiai patvirtinti PAM atvejai. Išgyveno tik 4 žmonės.

Naegleria fowleri yra nepaprastai pavojinga todėl, kad, kaip ir bakterinio bei virusinio meningito atvejais, pradžioje PAM beveik neįmanoma pastebėti, o vėliau bet kokios priemonės, padėjusios kai kuriems pacientams, tampa beprasmės. Net jei asmuo nuvyksta į ligoninę po infekcijos praėjus kelioms dienoms, PAM neretai palaikomas bakteriniu ar virusiniu meningitu (norint tiksliai nustatyti infekciją, reikia atlikti invazinę lumbarinę punkciją) ir skiriamas atitinkamas, tačiau visiškai neveiksmingas gydymas. Ekspertai sutaria, kad kiekvienam patvirtintam PAM atvejui tenka vienas ar du netinkamai diagnozuoti atvejai.

E. Gray mirtis atitinka įprastinę Naegleria fowleri sukeliamos infekcijos eigą ir baigtį. Nors apie organizmą turima nedaug informacijos, J. Cope sako, jog „žinoma, kad jis yra termofilas, t. y. mėgsta šilumą“. Dažniausiai kiekvieną vasarą amebos aukomis tapdavo asmenys, besimaudantys šiltuose šalies pietinėje dalyje esančiuose ežeruose ir upėse, tačiau pastaraisiais metais pastebima užkratų ir kitose vietose.

2013 m. ketverių metų amžiaus berniukas, gyvenęs netoli Naujojo Orleano, netikėtai mirė nuo ligos, kurią gydytojai vėliau įvardijo kaip PAM. Buvo paskambinta ligų kontrolės ir prevencijos centrui. „Uždaviau įprastinius klausimus, t. y. apie maudymąsi ežeruose, ir tėvai atsakė, jog sūnus nebuvo prie jokio ežero, – pasakoja J. Cope. – Galiausiai išsiaiškinome, kad berniukas žaidė kieme ant pripučiamosios čiuožyklos, liedamas vandenį iš žarnos.“

Prieš dvejus metus 20-ies metų amžiaus tos paties apygardos gyventojas susirgo PAM, išplovęs nosį vandeniu iš čiaupo. „Mes sugrįžome ir vėl ištyrėme vandenį, – prisimena J. Cope. – Šį kartą amebų aptikome ne tik paciento namuose, bet ir geriamojo vandens skirstymo sistemoje, vamzdžiuose, vedančiuose iš gatvės į namus.“ Tai buvo pirmas kartas, kai Naegleria fowleri buvo pastebėta centralizuotai valomoje JAV vandentiekio sistemoje.

„Luizianoje problema buvo ta, kad jie naudojo chloraminą, – sako Charlesas Gerba, Arizonos universitete dirbantis mikrobiologas, tyrinėjantis Naegleria fowleri paplitimą gruntiniame vandenyje. – Arizonoje geriamasis vanduo paprastai dezinfekuojamas chloru, tačiau maždaug 30 proc. šalies miestų ir miestelių naudoja chloraminą – chloro ir amoniako mišinį, paliekantį mažiau kenksmingų šalutinių produktų, pavyzdžiui, chloroformo. Chloras ir chloraminas skirtingai pasiskirsto vandenyje, todėl, esant tinkamoms sąlygoms, pavyzdžiui, mažoms vandens sąnaudoms tose vietovėse, kur dėl uragano „Katrina“ sumažėjo gyventojų, ne toks agresyvus chloraminas gali ir neišdezinfekuoti viso vandentiekio sistemoje esančio vandens.“

Luizianoje nustatyta užteršta vandentiekio sistema buvo praplauta 2013 m., ir Aplinkos apsaugos agentūra pradėjo reguliariai tikrinti vandens kokybę tame regione. Tačiau procesas yra sudėtingas ir kartais trunka ne vieną savaitę. Nėra greito testo, leidžiančio aptikti parazitą, iš dalies dėl to, kad daug ko apie jį nežinome. Šiuo metu J. Cope laboratorijoje atliekami pradiniai Naegleria fowleri genomo sekos nustatymo darbai, naudojant mėginius, kuriuos ligų kontrolės ir prevencijos centrų darbuotojams pavyko surinkti JAV. Mokslininkės teigimu, nustatyti trys genotipai, tačiau sistema „nėra pakankamai išsami“ ir kol kas nedaug naudojama. Tyrėjų tikslas – galiausiai sukurti kažką panašaus į amebų žodyną, pakankamai detalų, kad būtų galima iš pacientų paimtus mėginius palyginti su konkrečių organizmų rinkiniais, ir mokslininkai galėtų tiksliai pasakyti, kur asmuo užsikrėtė patogenu.

Šiandien aiškiausiu rizikos veiksniu išlieka šiltas vanduo, kuriame mikrobams lengviau daugintis. „Žmonėms kelia nerimą tai, kad dėl visuotinio atšilimo vanduo šyla, todėl visi baimingai laukia naujų atvejų“, – sako C. Gerba. Paprastai smegenis ėdančios amebos pirmenybę teikia šiltesniam klimatui, tačiau 2010 ir 2012 m. du PAM atvejai buvo patvirtinti Minesotoje, ir kilo pavojus, jog šylant klimatui Naegleria fowleri išplis visame pasaulyje. 2017 m. apžvalgoje J. Cope ir jos kolegos ligų kontrolės ir prevencijos centre įspėjo, kad Minesotos atvejai gali būti ateities kasdienybė. Šiandien ji pabrėžia, kad, nepaisant geografinių pokyčių, PAM atvejų skaičius JAV išlieka stabilus ir per mažas, jog būtų galima nustatyti kokias nors statistiškai reikšmingas tendencijas.

Atsižvelgiant į tai, kokia reta yra Naegleria fowleri sukeliama infekcija, dėl jos nerimauti yra tas pats, kas nerimauti, jog galite įkristi į ugnikalnį. Tikimybė, kad užsikrėsite, yra labai maža, tačiau lengvai ją dar sumažinsite. Tereikia dar kartą dezinfekuoti vandenį prieš plaunant nosį ir nenardyti arba naudoti nosies spaustuką maudantis gamtoje net jei vanduo atrodo labai, labai švarus. „Nuolat nerimauju dėl žodžio „natūralus“. Kiekvieną kartą maudantis natūraliame vandens telkinyje, padidėja rizika susirgti, – sako C. Gerba. – Žmonės pareiškia, kad čia viskas taip natūralu, taip švaru, o aš atšaunu: „Jo, šiandien visi paukščiai šioje vietoje nusituštino.“

Aut. teisės: delfi.lt

(17)
(1)
(16)

Komentarai ()