Gali būti, kad neteisingai supratome vieną iš didžiausių žmogaus evoliucijos paslapčių: kodėl mes vaikštome stati?  ()

Visą laiką, stebėdami savo giminaičius, laisvomis nuo vaikščiojimo rankomis kasėmės pakaušius, stengdamiesi suprasti, kaip čia atsitiko, kad atsistojome stati. Bet dažnai reikia ne rasti atsakymą, o užduoti teisingą klausimą.

Gali būti, kad neteisingai supratome vieną iš didžiausių žmogaus evoliucijos paslapčių. Ilgai nebuvo aišku, kodėl pradėjome vaikščioti stati, užuot judėję visomis keturiomis, kaip kad manoma, judėjo mūsų žmogbeždžioniškieji protėviai. Bet nauji duomenys rodo, kad pirmosios žmogbeždžionės galėjo judėti dviem kojomis, panašiai, kaip ir mes.

Tai reiškia, kad tikroji paslaptis ne tai, kodėl mes vaikštome stati, bet kodėl tokį judėjimo būdą išlaikėme, kai tuo tarpu kitos gyvenančios žmogbeždžionės nusileido ant visų keturių.

Žmonės yra viena iš keturių žmogbeždžionių formų. Gyvūnai kitose trijose grupėse – šimpanzės ir bonobai, gorilos ir orangutanai, judėdami žeme, paprastai naudojasi visomis keturiomis galūnėmis.

Tyrėjai visad manė, kad vaikščiojimas keturiomis yra primityvus, o homininai – vienintelės žmogbeždžionės, kurioms išsivystė vaikščiojimas dviem kojomis. Bet Carol Ward iš Missourio universiteto sako, kad Žemę per pastaruosius 20 milijonų metų namais laikė dešimtys žmogbeždžionių rūšių, ir kuo daugiau apie jas sužinome, tuo labiau stiprėja įspūdis, kad neįprastos yra dabartinės keturkojės žmogbeždžionės. „Dabartinės žmogbeždžionės – tokios, kaip šimpanzės – yra tikrosios keistuolės,” sako ji.

Naujausi duomenys gauti iš ankstyvosios žmogbeždžionės Rudapithecus, gyvenusios dabartinės Vengrijos teritorijoje prieš maždaug 10 milijonų metų. Ward ir jos kolegos, tarp kurių David Begun iš Toronto universiteto, keletą metų atidžiai tyrė 2006 metais Begun iškastą Rudapithecus dubenkaulį. Jų analizė rodo, kad jis vienu svarbiu aspektu stulbinamai priminė mūsiškį: atstumas tarp gūžduobių ir dubens jungimosi taško su stuburkauliu buvo santykinai trumpas.

Wardas sako, kad tai rodo, kad Rudapithecus nugaros apačia buvo lanksti, kaip ir mūsų. Kadangi mūsų stuburas pasilenkia po krūtinės ląsta, mes galime išlenkti nugarą ir perkelti liemens svorį ant šlaunų ir taip lengvai vaikščioti stati. Ward įtaria, kad iki tam tikro laipsnioRudapithecus irgi galėjo tai daryti, kas rodytų, kad jie galėjo vaikščioti dviem kojomis.

Dabar gyvenančių mūsų giminaičių žmogbeždžionių dubuo paprastai daug aukštesnis, todėl atstumas tarp gūžduobių ir stuburo didesnis. „Dubuo beveik liečia šonkaulius,” sako Ward. „Tai – didžiulis skirtumas.” Tai reiškia, kad šimpanzių ir kitų gyvenančių žmogbeždžionių nugaros apačia standi, negalinti išsilenkti, todėl vaikščioti dviem kojomis joms labai nepatogu.

Trumpas dubens kaulas, rodantis lanksčią nugaros apačią, jau buvo aptiktas tarp ankstyvųjų homininų, įskaitant ir 4,4 milijonų metų Ardipithecus. „Rudapithecus yra toks svarbuis, nes jis už Ardipithecus ir kitus homininus gerokai senesnis,” sako Ward. Tai leidžia manyti, kad toks trumpas dubenkaulis, kaip Ardipithecus, nebuvo unikali, pirmą kartą pasireiškusi homininams, savybė. Tai buvo požymis, kurio šaknys siekia ankstyviausias žmogbeždžiones, gyvenusias mažiausiai prieš 10 milijonų metų.

Ward sako, kad tokios idėjos jau senokai „tūnojo šešėliuose”. Pavyzdžiui, 2017 metų tyrimas, kurį atliko Sergio Almécija ir Ashley Hammond, dabar abu dirbantys Amerikos gamtos istorijos muziejuje Niujorke, ištyrė gyvenančių žmogbeždžionių dubenkaulio proporcijas įvairiose evoliucinio medžio taškuose. Jie padarė išvadą, kad ankstyviausios žmogbeždžionės panašių į šimpanzės dubenkaulių neturėjo. Bet Ward sako, kad tokias išvadas galime daryti daug užtikrinčiau, kai jos paremtos realiomis fosilijomis.

Visa tai reiškia, kad visą laiką kėlėme neteisingus klausimus apie mūsų vaikščiojimo stilių. Tikroji mįslė – ne kodėl mes vaikštome stati, o kodėl mums giminingos žmogbeždžionės keturpėsčios.

Dydis svarbu

Ward mano, kad atsakymas susijęs su dydžiu. Rudapithecus buvo mažesnis už šimpanzę, ir tikriausiai didžiąją dalį laiko praleisdavo medžiuose, laikydamas nugarą vertikaliai, vaikščiodamas šakomis ir ant jų kabėdamas. Bet taip besielgiantys stambesni gyvūnai rizikuoja pažeisti nugarą, sako Ward. Ji mano, kad būtent todėl šimpanzėms, goriloms ir orangutanams nepriklausomai išsivystė aukštesni, sustangrinantys nugarą ir saugantys stuburą dubenkauliai.

Tačiau homoninų kūnai irgi nemaži, tai kodėl likome ant dviejų kojų? Ward įtaria, kad mūsų protėviai išsivystė mažiau laiko praleisti medžiuose prieš padidėjant kūnams. Tai reiškia, kad tuo metu, kai jie išaugo, nebereikėjo standinti nugaros, taip saugant stuburą nuo kabant ant šakų patiriamo streso.

Almécija mano, kad ši idėja tikėtina. „Galvoju, kad ankstyviausi homininai tiesiog rado alternatyvų judėjimo žeme būdą, išlaikant stačią laikyseną,” sako ji. „Duokite man laiko mašiną ir aš patikrinsiu.”

Colin Barras
www.newscientist.com

Žurnalo nuoroda: Journal of Human Evolution, DOI: 10.1016/j.jhevol.2019.102645

Aut. teisės: www.technologijos.lt

(16)
(4)
(12)

Komentarai ()