Saulės sistemoje yra dar geresnė vieta nežemiškos gyvybės paieškai nei Marsas ir ką planuoja NASA - bus viena įdomiausių kosminių misijų (Video)  ()

Jupiterio palydovas Europa dabar yra vienas pagrindinių taškų, kur mokslininkai tikisi rasti gyvybės. Taip DELFI pasakoja NASA ir Kalifornijos technologijų instituto profesorius Charlesas Elachi. „Žinoma, kad ten, kur yra vandens ir organinių medžiagų, atsiranda gyvybė kaip ją suprantame. Būtent taip prasidėjo gyvybė Žemėje“, – teigia jis.

Iš Libano kilęs profesorius emeritas Ch. Elachi JAV Nacionalinėje aeronautikos ir kosmoso administracijoje (NASA) dirba jau virš 40 metų, o nuo 2001 m. iki 2016 m. buvo NASA Jet Propulsion Laboratory (JPL) direktorius. Jam vadovaujant, buvo įgyvendinta daugybė gerai pažįstamų kosmoso misijų – „Curiosity“, tirianti Marso geologiją, ir bendra Europos kosmoso agentūros (ESA) ir NASA misija „Cassini-Huygens“, tyrusi Saturną ir jo palydovus, „Juno“ misija į Saturną ir daugybė kitų.

Dabar profesorius nuo vadybinio darbo vėl paniro į gryną mokslą – ne tik dėsto prestižinio Kalifornijos technologijų istituto (California institute of technology) studentams, bet ir dirba prie įvairių NASA misijų. Turbūt viena įdomiausių – planuojama misija „Europa Clipper“, tirsianti Jupiterio palydovą, Europą. Su profesoriumi Ch. Elachi pasikalbėti susitikome Paryžiuje.

– Ką tikitės rasti Europoje?

– Europa yra labai įdomus Jupiterio palydovas. Žinome, kad jo paviršių dengia storas ledo sluoksnis, jis šiek tiek didesnis už mūsų Mėnulį, o paviršiuje yra organinių medžiagų. Remiantis ankstesnių misijų surinktais duomenimis, manome, kad po kažkur 1–4 km storio ledu yra vandenynas.

Žinoma, kad ten, kur yra vandens ir organinių medžiagų, atsiranda gyvybė kaip ją suprantame. Būtent taip prasidėjo gyvybė Žemėje. Taigi norime patikrinti, ar Europos vandenynuose taip pat jos yra.

Tam sukūrėme kelių dalių misiją. Pirmoji bus orbiteris, kuris skraidys aplink Jupiterį ir keletą kartų praskries pro Europą. Jis turės daugybę instrumentų, kuriais bandysime išmatuoti ledynų storį ir pan. Zondas, kurį nutupdysime ant paviršiaus ir jis prasigręš gilyn į Europos ledą. Ir nedidelis povandeninis zondas, kurį galėtume nuleisti tirti vandenyno.

Orbiterį turėtume paleisti jau 2023 m., iki Jupiterio jam nuskrieti užtruks maždaug 6 metus.

– Antroji misijos dalis, į tokio storio ledą turintis prasigręžti zondas, skamba itin techniškai sudėtingai.

– Viskas priklauso nuo to, kokio storio iš tiesų yra Europos ledas. Jeigu iki vieno kilometro, prasigręžti nebūtų taip sudėtinga. Jeigu daugiau – lengva nebus. Jau dabar kuriame technologijas, kuriomis galėtume tai padaryti. Vienas iš būdų yra kažkas panašaus į tai, kaip daromi naftos gręžiniai Žemėje. Kitas – toje vietoje tirpdyti ledą, ant grąžto galiuko uždėjus plutonio.

Sunkiausia bus tai, kad visą operaciją aparatas turės atlikti autonomiškai, kitoje planetoje, kurioje labai šalta.

– Dar visai neseniai didžiųjų dujų gigantų, Jupiterio ir Saturno, palydovai nebuvo laikomi tinkamais gyvybei. Kas pasikeitė?

– Sėkmingai įvykdėme keletą misijų, kurių surinkti duomenys padėjo sužinoti daugiau apie Jupiterio ir Saturno palydovus. Vandens atradimas juose, žinoma, buvo pagrindinė priežastis, kodėl dabar jiems skiriame tiek dėmesio.

Pavyzdžiui, aplink Saturną sukasi palydovas Enceladas. Jis – daug mažesnis už Europą. Jo paviršius taip pat ledinis, o jo pietiniame poliuje yra geizeriai, kurie šauna aukštyn virš paviršiaus. Pro vieną iš tų geizerių praskrido ir jo „paragavo“ misijos „Cassini“ zondas. Nustatėme, kad paviršius sudarytas iš sūraus ledo ir organinių medžiagų. Taigi Enceladas yra dar vienas objektas, kuris gali turėti gyvybės. Jau planuojame ateities misijas ten.

– Jupiterio ir Saturno atmosfera yra labai žiauri. Kaip įmanoma, kad pačioje jų kaimynystėje gali susidaryti sąlygos gyvybei, kaip ją suprantame?

– Taip, jūs teisi. Turbūt svarbiausias reiškinys ten yra itin galinga radiacija. Ypatingai kalbant apie Jupiterį.

Tai pirmoji mintis būtų, kad ten, kur tokia radiacija, tikrai negali būti sąlygų gyvybei. Tačiau dabar mes kalbame apie gyvybę, kuri galimai egzistuoja giliai po ledynais, yra apsaugota nuo radiacijos.

Kitas klausimas yra atstumas nuo Saulės. Tiek Jupiteris, tiek Saturnas yra labai nutolę, ten taigi ten labai šalta. Tačiau tarp Jupiterio ir jo palydovų yra labai stiprios potvynio jėgos, kažkas panašaus kaip tarp Žemės ir Mėnulio. Europoje tos potvynio jėgos judina ledą ir jį sušildo, taigi jis tirpsta ir taip po paviršiumi atsirado vandenynas.

– Prieš pokalbį minėjote, kad žmonija jau yra maždaug per dešimtmetį nuo tapimo tarpplanetine visuomene, nes į Marsą jau persikels pirmieji astronautai. Gal galite šią mintį išplėsti?

– Marsas įdomus dėl keleto priežasčių. Pirmiausiai, jis yra, palyginus, arti Žemės, taigi nėra sudėtinga nuskristi. Be to, žinome, kad Marsas kadaise buvo labai panašus į Žemę. Geologiškai, Žemė ir Marsas yra beveik identiški. Kartais studentams parodau vieną nuotrauką iš dykumos Kalifornijoje, kitą – su Marso paviršiumi, ir prašau, atspėti. Pusė studentų neranda skirtumo!

Tačiau kažkas nutiko ir Marsas tapo labai nesvetingas gyvybei, o Žemė priešingai. Pagrindinis klausimas – kodėl taip nutiko? Ar Marse buvo gyvybės? Jeigu buvo – kas jai nutiko? O gal vis dar yra gyvybės?

Taip pat – ar įmanoma pagerinti sąlygas Marse taip, kad ten galėtų gyventi žmonės. Techniškai, jau žinome, kaip tai padaryti. Taip, tai sunku ir brangu, bet šiuolaikinės technologijos jau tam pajėgios.

Pirmyn/atgal kelionė į Marsą užtruktų apie 2 metus. Kaip į tokio ilgumo kelionę kosmosą reaguotų žmogaus kūnas jau žinome, nes turėjome astronautą, kuris Tarptautinėje kosminėje stotyje išgyveno 2 metus.

Taigi klausimas yra apie žmonijos norą, o ne technologijas. Manau, per ateinančius 10–20 metų, jeigu norėsime, į Marsą tikrai nuskraidinsime pirmuosius žmones.

– Kadangi kosmoso tyrimuose dirbate daug metų, ką atsakote žmonėms, kurie abejoja, jog reikia tirti kosmosą?

– Visų pirma, kiekvienas doleris, kurį investuojame į kosmoso misijas, yra išleidžiamas čia, Žemėje. Į kosmosą pinigų nesiunčiame (juokiasi).

Tirdami kosmosą, daugiau sužinome apie pasaulį, kuriame gyvename. Žmonės no vaikystės yra smalsūs. Visada norime sužinoti, kas slypi kitoje tvoros pusėje. Kosmoso tyrimai yra vedami šio smalsumo. Tik taip sužinosime, kur mūsų vieta Visatoje, kaip atsiradome, ar esame vieni, ar Žemė yra vienintelė vieta visame kosmose, kur gali egzistuoti gyvybė.

Taip pat kosmoso tyrimams kuriamos inovatyvios technologijos, kurias naudojame kasdien. Jungiate GPS? Naudojate į kosmosą iškeltus palydovus. Norite sužinoti, kokie bus orai? Vėlgi naudojate palydovų duomenis. Ir tai – tik keli pavyzdžiai.

Aut. teisės: delfi.lt
Autoriai: Goda Raibytė

(21)
(2)
(19)

Komentarai ()