Tai kol kas baisiausia pandemija Naujųjų amžių istorijoje: kaip pavyko įveikti 50 mln. gyvybių nusinešusį ispanišką gripą?  ()

1918 m. gripo atmaina, pavadinta ispaniškuoju gripu, sukėlė visuotinę pandemiją. Virusas plito greitai ir skynė gyvybes nesirinkdamas. Užsikrėtė jauni, seni, ligoti ir sveiki žmonės. Mažiausiai 10 proc. pacientų mirė.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Tikslus ispaniškojo gripo aukų skaičius nėra žinomas, bet manoma, kad juo sirgo trečdalis Žemės populiacijos, o mirė bent 50 mln. žmonių. Atsižvelgiant į šiuos skaičius, tai kol kas baisiausia pandemija naujųjų amžių istorijoje, rašoma livescience.com. Nors ji buvo pavadinta ispaniškuoju gripu, vargu ar virusas atsirado Ispanijoje.

Kas sukėlė ispaniškąjį gripą?

Protrūkis prasidėjo 1918 m., paskutiniaisiais Pirmojo pasaulinio karo mėnesiais. Dabar istorikai mano, kad kruvinasis konfliktas iš dalies galėjo prisidėti prie viruso plitimo. Vakarų fronte kareiviai gyveno susispaudę, visur buvo drėgna ir purvina, todėl jie ėmė sirgti. Negalavimų paūmėjimą paskatino ir dėl prastos mitybos nusilpusi imuninė sistema. Kareivių liga, tuo metu vadinta tiesiog „la grippe“, buvo užkrečiama ir sparčiai plito fronte. Praėjus maždaug trims dienoms nuo susirgimo, nemažai kareivių pasijusdavo geriau, tačiau pasveikdavo ne visi.

1918 m. vasarą namo pradėję keliauti kareiviai parvežė ir juos susargdinusį virusą, kuris netruko paplisti po miestus, miestelius ir kaimus kareivių gimtinėse. Daugelis užsikrėtusiųjų, tiek kareivių, tiek civilių, taisėsi sunkiai. Naujasis virusas labiausiai paveikė sveikus jaunus žmones (20–30 metų amžiaus).

2014 m. atsirado nauja viruso kilmės teorija, kurioje teigiama, jog pirmiausia jis pasirodė Kinijoje. Rasti nauji įrašai padėjo susieti viruso ištakas su kinų darbininkų (vadinamojo Kinijos darbininkų korpuso) transportavimu per Kanadą 1917 ir 1918 m. Šiuos darbininkus daugiausia sudarė ūkininkai iš atokių Kinijos kampelių, rašoma 2013 m. išleistoje Marko Humphrieso knygoje „The Last Plague“. Jie šešias paras praleido uždarytuose traukinio vagonuose, kol galiausiai pasiekė Prancūziją. Ten jiems liepė kasti apkasus, iškrauti traukinius, tiesti bėgius ir kelius bei remontuoti apgadintus tankus. Iš viso Vakarų fronte buvo mobilizuota daugiau nei 90 tūkst. darbininkų.

M. Humphriesas pasakoja, kad 1918 m. iš 25 tūkst. kinų darbininkų partijos maždaug 3 tūkst. atsidūrė karantine Kanadoje. Dėl tuo metu gajų rasinių stereotipų liga buvo aiškinama „kinų tingumu“, ir Kanados gydytojai rimtai neatsižvelgė į darbininkų simptomus. 1918 m. pradžioje šiaurinę Prancūzijos dalį pasiekę darbininkai buvo pasiligoję, ir netrukus mirčių skaičius ėmė augti šimtais.

Kodėl gripas buvo pavadintas ispaniškuoju?

Ispanija – viena iš pirmųjų šalių, kur buvo nustatyta epidemija, tačiau istorikai yra įsitikinę, jog apie ankstesnius atvejus kitose šalyse greičiausiai nebuvo pranešta dėl karo metu taikytos cenzūros. Per Pirmąjį pasaulinį karą Ispanija buvo neutrali šalis ir smarkiai necenzūravo savo žiniasklaidos, todėl naujienų tarnybos galėjo laisvai skelbti informaciją apie ligą. Žmonės klaidingai pamanė, kad gripas prasidėjo Ispanijoje, ir pavadinimas „ispaniškasis gripas“ prigijo.

1918 m. pavasario pabaigoje Ispanijos naujienų tarnyba informavo „Reuters“ padalinį Londone apie „Madride atsiradusią keistą ligą, kuriai būdingi epidemijos požymiai. Kol kas ji plinta nesmarkiai, apie mirties atvejus nepranešama“, rašoma 2000 m. išleistoje Henry Davieso knygoje „The Spanish Flu“. Praėjus dviem savaitėms nuo šio pranešimo, gripu užsikrėtė daugiau nei 100 tūkst. žmonių.

Liga neaplenkė net Ispanijos karaliaus Alfonso XIII ir svarbiausių šalies politikų. Susirgo 30–40 proc. žmonių, dirbusių ar gyvenusių uždarose patalpose, tokiose kaip mokyklos, barakai ir vyriausybės įstaigos. Teko sumažinti Madrido tramvajų reisų skaičių, sutriko telegrafo paslauga, nes abiem atvejais paprasčiausiai nebuvo užtektinai sveikų darbuotojų. Medicinos paslaugų įstaigos negalėjo susidoroti su augančiu užsikrėtusiųjų skaičiumi, ėmė trūkti gydymo priemonių.

Terminas „ispaniškasis gripas“ greitai paplito Jungtinėje Karalystėje. Kaip rašoma 2006 m. pasirodžiusioje Niallo Johnsono knygoje „Britain and the 1918-19 Influenza Pandemic“, Jungtinės Karalystės spauda kaltę dėl gripo vertė Ispanijos klimatui. „Sausas ir vėjuotas pavasaris Ispanijoje yra nemalonus ir kenksmingas sveikatai“, – buvo skelbiama viename „The Times“ straipsnyje. Žurnalistai rašė, kad Ispanijoje mikrobų pilnas dulkes platina stiprūs vėjai, vadinasi, drėgnas Jungtinės Karalystės klimatas gali užkirsti kelią viruso plėtrai.

Kokie buvo gripo simptomai?

Pradiniai simptomai – galvos skausmas ir nuovargis, paskui prasidėdavo dažnas sausas kosulys, dingdavo apetitas, atsirasdavo virškinimo sutrikimų. Antrą ligos dieną sergantysis pradėdavo gausiai prakaituoti. Vėliau ispaniškasis gripas galėjo paveikti kvėpavimo organų sistemą ir sukelti plaučių uždegimą. M. Humphriesas teigia, kad plaučių uždegimas ar kitos gripo sukeltos kvėpavimo takų komplikacijos buvo pagrindinė mirties priežastis. Šis faktas paaiškina, kodėl sunku nustatyti tikslų gripo aukų skaičių – neretai mirties priežastis buvo nurodoma kita, ne ispaniškasis gripas.

1918 m. vasarą virusas pradėjo sparčiai plisti į kitas žemyninės Europos šalis. Nuo jo kentėjo Viena ir Budapeštas, taip pat buvo paveiktos tam tikros Vokietijos ir Prancūzijos teritorijos. Berlyne susirgo daug moksleivių, o dėl gripu užsikrėtusių darbuotojų sumažėjo ginkluotės gamyklų produkcijos apimtys.

1918 m. birželio 25 d. ispaniškasis gripas pasiekė Jungtinę Karalystę. Liepos mėnesį epidemija sudavė stiprų smūgį Londono tekstilės pramonei. Kaip nurodoma 2003 m. išleistoje knygoje „The Spanish Influenza Pandemic of 1918-1919: New Perspectives“, vienoje tekstilės gamykloje per dieną susirgo 80 iš 400 darbuotojų. Londone buvo pranešama, jog užsikrėtė 25–50 proc. miesto valdininkų.

Epidemija greitai tapo pandemija ir išplito visame pasaulyje. 1918 m. rugpjūčio mėnesį mirė šeši Šv. Lauryno upe plaukę Kanados jūrininkai. Tą patį mėnesį buvo pranešta apie keletą atvejų Švedijos kariuomenėje, paskui – ir tarp civilių, taip pat užsikrėtė keli darbininkų klasės atstovai Pietų Afrikoje. Atėjus rugsėjui, ispaniškasis gripas per Bostono uostą pasiekė Jungtines Amerikos Valstijas.

Ką žmonėms buvo patariama daryti?

Gydytojai nežinojo, ką rekomenduoti savo pacientams. Daugelis medikų ragino žmones vengti susibūrimų ar tiesiog kitų žmonių. Kiti siūlė įvairius vaistus, įskaitant cinamoną, vyną, netgi „Oxo“ jautienos sultinį. Taip pat sveikatos priežiūros specialistai prašė gyventojų viešose vietose vaikščioti prisidengus burną ir nosį. Vienu metu kaltė dėl pandemijos buvo verčiama aspirino vartojimui, tačiau šis preparatas kaip tik būtų galėjęs padėti užsikrėtusiesiems.

1918 m. birželio 28 d. Jungtinės Karalystės laikraščiuose pasirodė straipsnis apie gripo simptomus, bet vėliau paaiškėjo, kad tai tebuvo nevykęs būdas reklamuoti vitaminus gaminančios įmonės pastiles „Formamints“. Net mirštant žmonėms, buvo bandoma užsidirbti siūlant tariamus vaistus. Reklaminiame straipsnyje buvo tvirtinama, jog mėtiniai saldainiai „Formamints“ – „geriausias būdas užkirsti kelią infekcijai“, todėl visi, įskaitant vaikus, turėtų kasdien sučiulpti keturias arba penkias pastiles, kol pasijus geriau.

Amerikiečiai sulaukė panašių patarimų, kaip išvengti ligos. Jiems buvo rekomenduojama sveikinantis nespausti vienas kitam rankos, likti namuose, neliesti knygų bibliotekose ir dėvėti veido kaukes. Buvo uždarytos mokyklos ir teatrai. Niujorko sveikatos departamentas nurodė laikytis Higienos normų įstatymo pataisos, kuria buvo uždrausta spjaudytis gatvėse, skelbiama žurnale „Public Health Reports“ išspausdintoje apžvalgoje.

Dėl Pirmojo pasaulinio karo kai kuriose vietovėse ėmė trūkti gydytojų, o iš tų, kurie liko, nemaža dalis užsikrėtė ispaniškuoju gripu. Mokyklos ir kiti pastatai virto improvizuotomis ligoninėmis, o medicinos studentai buvo priversti kai kuriais atvejais pavaduoti gydytojus.

Kiek žmonių mirė?

1919 m. pavasarį mirčių nuo ispaniškojo gripo skaičius ėmė mažėti. Pandemija nusiaubė ne vieną šalį, nes sveikatos priežiūros specialistai nesugebėjo sustabdyti ligos plitimo. Ši pandemija iš dalies priminė prieš 500 metų nutikusius įvykius, kai pasaulyje chaosą kėlė „Juodoji mirtis“.

2016 m. parašytoje Nancy Bristow knygoje „American Pandemic: The Lost Worlds of the 1918 Influenza Epidemic“ teigiama, kad ispaniškasis gripas paveikė 500 mln. žmonių visame pasaulyje. Tuo metu šis skaičius sudarė trečdalį Žemės populiacijos. Nuo viruso mirė mažiausiai 50 mln. žmonių. Tiesa, tikrasis aukų skaičius greičiausiai yra didesnis.

N. Bristow mano, jog šiuo gripu sirgo 25 proc. JAV gyventojų. JAV karinio jūrų laivyno personalo atveju šis skaičius išaugo iki 40 proc. – tikriausiai dėl tarnavimo jūroje sąlygų. Remiantis 1918 m. spalio mėnesio pabaigos duomenimis, nuo gripo mirė 200 tūkst. amerikiečių. Rašytoja tvirtina, kad iš viso pandemija pražudė 675 tūkst. JAV gyventojų. Smūgis populiacijai buvo toks didelis, jog 1918 m. vidutinė gyvenimo trukmė Amerikoje sumažėjo 12 metų.

Lavonų buvo tokia gausybė, kad kapinių darbuotojai nežinojo, ko griebtis, o mirusiųjų šeimos nariai patys turėjo kasti duobes savo artimiesiems. Trūko ūkininkų, todėl rudenį buvo nuimtas mažesnis derlius. Kaip ir Jungtinėje Karalystėje, dėl personalo ir išteklių stokos JAV sutriko kitos paslaugos, tokios kaip atliekų surinkimas.

Ar ispaniškasis gripas panašus į sezoninį gripą?

Ispaniškasis gripas išlieka visų laikų mirtiniausia gripo pandemija, pareikalavusia 1–3 proc. pasaulio gyventojų gyvybių. Pandemija kilo ir 2009–2010 m., pasirodžius naujam gripo porūšiui H1N1, kuris buvo pavadintas „kiaulių gripu“, nes šį gripą sukeliantis virusas yra panašus į randamą kiaulėse, o ne todėl, jog gripu žmonės užsikrėtė nuo šių gyvūnų.

Ligų prevencijos ir kontrolės centrų teigimu, kiaulių gripas sukėlė kvėpavimo takų ligas, nuo kurių pirmaisiais protrūkio metais visame pasaulyje mirė 151 700–575 400 žmonių, arba 0,001–0,007 proc. pasaulio gyventojų. Taigi, šios pandemijos poveikis buvo gerokai mažesnis nei 1918 m. ispaniškojo gripo. Maždaug 80 proc. nuo kiaulių gripo mirusių žmonių buvo jaunesni nei 65-erių metų amžiaus. Tai gana neįprastas faktas. Paprastai sezoninio gripo metu 70–90 proc. aukų sudaro vyresni nei 65-erių metų amžiaus asmenys.

Vakcina nuo kiaulių gripą sukeliančio porūšio įtraukiama į kasmetines skiepijimo nuo gripo programas. Žmonės tebemiršta nuo įprasto gripo, tačiau skaičiai gerokai mažesni, palyginti su skaičiais siautus kiaulių gripo ar ispaniškojo gripo pandemijoms. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) paskelbė, kad per kasmetines sezoninio gripo epidemijas sunkiai suserga 3–5 mln. žmonių, 290–650 tūkst. miršta.

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: delfi.lt
(13)
(2)
(11)

Komentarai ()