Išjuokta mokslininko teorija atrodo vis realesnė - atrastos titnago figūrėlės gali pakeisti tai, ką mokslininkai žino apie neolito laikų Artimuosius Rytus  ()

Kai vienas iš senovinius kapus Jordane kasinėjusių archeologų pareiškė, kad surasti grubūs titnago gabalai iš tiesų vaizduoja žmones, jo kolegos pamanė, kad jį ištiko saulės smūgis. Tačiau dabar jo atradimas gali pakeisti tai, ką mokslininkai žino apie neolito laikų Artimuosius Rytus, rašo „Live Science“.

Daugiau nei 100 neįprastų titnaginių artefaktų, datuojamų maždaug 7500 p.m.e. buvo aptikti Kharaysino radimvietėje, esančioje už kelių kilometrų į šiaurės rytus nuo Amano (Jordanija)

Artefaktus suradę archeologai dabar mano, kad tai gali būti ankstyvi realių žmonių atvaizdai, kurie galėjo būti naudojami protėvių garbinimui. Jie taip pat mano, kad figūrėlės gali paaiškinti, kodėl Artimuosiuose Rytuose žmonių atvaizdai tapo plačiai paplitę visu tūkstantmečiu anksčiau, nei likusiame pasaulyje. Tiesa, ekspertai, į kuriuos kreipėsi „Live Science“, dėl šių radinių naudojimo protėvių garbinimo ritualuose nėra visiški tikri – tačiau tokio varianto visiškai neatmeta.

Po to, kai vienas iš Kharaysine darbus vykdžiusių archeologų iškasė kelis titnago artefaktus, kurių kiekvienas buvo maždaug 5 colių ilgio, jis pasiūlė versiją, kad radiniai iš tiesų vaizduoja šiurkščias žmonių figūras – su išsikišusia galva ir dviem įpjovomis kiekvienoje pusėje, galbūt vaizduojančiomis pečius ir klubus.

Ir kaip prisimena Ispanijos nacionalinės tyrimų tarybos archeologas Juanas Ibáñezas iš Barselonos Milà y Fontanals instituto, pirmą kartą tokia jo versija buvo pasitikta su skeptiškomis šypsenomis.

„Kolegos reagavo... juokaudami, kiek ilgai mano galva išbuvo tiesioginėje saulėkaitoje“, – sako J.Ibáñezas. Tačiau mokslininkams radus daugiau keistų formų radinių, jie ėmė į šią J.Ibáñezo idėją ėmė žiūrėti rimtai.

„Teko pripažinti, kad radiniuose yra kažkas nuoseklaus ir anksčiau nepažinto“, – teigia archeologas.

Keistos figūrėlės

Liepos 6 d. žurnale „Antiquity“ paskelbtame tyrime J.Ibáñezas ir jo komanda aprašė, kaip jie priėjo prie išvados, kad atvaizdai vaizduoja konkrečius žmones – nepaisant grubios dirbinių išvaizdos.

Tyrėjai nurodo keistiesiems radiniams charakteringą „smuiko“ formą, kuri būdinga ir kitiems neolito laikų Artimųjų Rytų skulptūrėlėms, neabejotinai vaizduojančias žmones.

Komanda statistiškai palygino Kharaysino titnaginių radinių matmenis su žmonių skulptūrėlėmis, atkastomis Ain Ghazale – kitoje neolito laikų archeologinėje radimvietėje, esančioje už kelių kilometrų – ir nustatė, kad jie pasižymi panašiomis „smuiko“ formomis.

„Skeptiškesni mūsų komandos archeologai turėjo sutikti, kad greičiausiai tai yra [žmogaus] figūrėlės“, – sako J.Ibáñezas.

Kharaysino neolito bendruomenė titnagą plačiai naudojo akmens įrankiuose, pradedant peiliais ir baigiant gremžtukais. Du įpjovimai, kuriuos archeologai aiškina kaip pečius ir klubus, be abejo, galėjo būti ir įpjovimai, skirti pririšti titnago dirbinį prie koto. Pagal tokį scenarijų šie radiniai galėjo būti naudojami kaip ginklas ar įrankis. Tačiau titnago dirbiniai neturėjo briaunų, kurias būtų galima naudoti pjovimui – taip pat nebuvo jokių nusidėvėjimo požymių, rodančių, kad radiniai kada būtų naudoti kaip įrankiai.

Be to, archeologai keistuosius titnago dirbinius rado kapuose, kur buvo laidojami žmonės, sako J.Ibáñezas.

Kasinėjimai rodo, kad daugelis kapų po palaidojimo vėliau buvo atverti ir kai kurios kūnų dalys buvo pašalintos – dažnai galvos ir ilgieji galūnių kaulai. Archeologas sako, kad prieš palaidojant juos kapų duobėse, žmonės kaulus naudodavo apeigose. Tuo pačiu metu į kapus buvo dedamos aukos – tokios kaip akmeniniai dubenys, peiliai ir kiti įrankiai.

„Manome, kad figūrėlės buvo šio ritualo dalis, – sakė J.Ibáñezas – Jos tikriausiai buvo pagamintos ir naudojamos atliekant mirusiųjų atminimo ritualus“.

Neolito pokyčiai

Nors gyvūnų vaizdavimas buvo įprastas dar ir iki ankstyvojo neolito, žmonių vaizdai paplito tik po 8500 metų prieš mūsų erą – ir Kharaysino figūrėlės gali paaiškinti, kodėl.

Pasak J.Ibáñezo, jei figūrėlės būtų protėvių garbinimo ritualų įrodymas, protėvių garbinimo papročių populiarėjimas visame regione galėtų paaiškinti ir vis dažnesnį žmonių vaizdavimą.

Jo teigimu, paleolito laikų medžiotojai-rinkėjai yra sukūrę keletą ankstyvų žmonių atvaizdų – vadinamųjų „Veneros skulptūrėlių“, kurių amžius siekia iki 40 000 metų – tačiau tai buvo vaisingumo simboliai, neatstovaujantys realių žmonių. „Mūsų neolito figūrėlės yra susijusios su mirusiųjų kultu“, – aiškina archeologas.

Pasak jo, gyvų žmonių ir jų protėvių santykis pirmose neolito laikotarpio ūkininkų bendruomenėse turėjo būti labai svarbus – ten, kur socialinės grupės buvo įsišaknijusios konkrečiose teritorijose.

Kai kurie kiti archeologai, kurie nedalyvavo Kharaysino kasinėjimuose, vis dėlto kalba atsargiau.

Bradfordo universiteto (D.Britanija) mokslininkė Karina Croucher, tyrinėjusi neolito palaidojimus kitoje Jordanijos dalyje, sako, kad ji sutinka, jog titnago dirbiniai buvo skirti pavaizduoti žmones. Tačiau ji teigia, kad radiniai gali reikšti ir bandymą „išlaikyti mirusiuosius arti savęs“, o ne būti protėvių garbinimo forma.

Nevados universiteto (JAV) mokslininkas Alanas Simmonsas, vadovavęs kasinėjimams, kurių metu buvo Ain Ghazale buvo atkasta daug skulptūrėlių, sako, kad figūrėlių interpretavimas esant žmonių atvaizdais „nėra neįtikėtinas“.

Tačiau pasak jo, „versija, kad šios figūrėlės galėjo būti naudojamos mirusiems asmenims atsiminti, yra atviras ir kitoms interpretacijoms“.

„Galbūt tai buvo simboliai, žaidimų figūėlės ar net fetišai, kaip Šiaurės Amerikos zunių tautos atveju, – sako A.Simmonsas. Tačiau jis pritaria, kad šis atradimas neabejotinai suteikia dar daugiau gylio neolito laikų žmonių pasaulėžiūros suvokimui.

Aut. teisės: Lrytas.lt
Lrytas.lt

(4)
(0)
(4)

Komentarai ()