Vandenyno dugne rastos radioaktyviosios dulkės skatina daryti išvadą, kad Žemė keliauja dideliame debesyje, likusiame po supernovos sprogimo.

Pastaruosius 33 000 metų iš kosmoso į žemę byra retas izotopas, kuris įprastai susiformuoja supernovos gelmėse, skelbia sciencealert.com.

Tai ne pirmas kartas, kai mūsų planetą pasiekia geležies-60 izotopo dulkės, o tai, kad jos vis byra, rodo – tebekeliaujame per tarpžvaigždinį debesį iš dulkių, kurios susiformavo prieš milijonus metų supernovos gelmėse.

Geležies-60 izotopas mokslininkų tirtas ne kartą. Jo pusėjimo trukmė (laikas, per kurį medžiagą sudarančių dalelių kiekis sumažėja perpus) – 2,6 mln. metų, tai reiškia, kad jis visiškai suirs po 15 mln. metų. Žemėje rasti jo likučiai yra atkeliavę iš kitur, nes izotopas geležis-60 jokiu būdu nebūtų išlikęs po planetos formavimosi prieš 4,6 mlrd. metų.

Australijos nacionalinio universiteto branduolinės fizikos tyrėjas Antonas Wallneris anksčiau yra teigęs, kad dulkės vandenyno dugne pasiekė mūsų planetą maždaug prieš 2,6–6 mln. metų. Bet neseniai šių žvaigždžių dulkių rado Antarkties sniege, o, sprendžiant iš tyrimų, jos iškrito per pastaruosius 20 metų.

Prieš kelerius metus mokslininkai paskelbė, kad geležies-60 izotopo rado erdvėje aplink Žemę – jo aptiko NASA Pažangios kompozicijos tyrinėjimo erdvėlaivis.

Dabar A. Wallneris išsiaiškino, kad dviejose vandenyno dugno vietose rastų penkių nuosėdų pavyzdžiai – maždaug 33 000 metų senumo. Visuose pavyzdžiuose izotopo geležis-60 kiekis vienodas. Iš tiesų šis radinys pateikia daugiau klausimų nei atsakymų.

Šiuo metu Žemė juda regionu, vadinamu vietiniu tarpžvaigždiniu debesimi, kuris sudarytas iš dujų, dulkių ir plazmos.

Jei šis debesis susiformavo iš sprogusių žvaigždžių, logiška manyti, kad iš jo į žemę byra dulkės su geležies-60 izotopu. Būtent tokia išvada peršasi po radinių Antarktyje ir tai nori pagrįsti A. Wallneris su savo komanda, tirdamas nuosėdas iš vandenyno. Jei vietinis tarpžvaigždinis debesis – geležies-60 šaltinis, jo turėjo stipriai padaugėti, Saulės sistemai patekus į debesį, o tai, tyrėjų teigimu, veikiausiai įvyko per pastaruosius 33 000 metų. Mažų mažiausiai seniausiuose pavyzdžiuose geležies-60 turėjo būti gerokai mažiau, bet taip nėra.

Kaip rašo tyrėjai savo analizėje, galimas dalykas, kad vietinis tarpžvaigždinis debesis ir supernova veikiau susiję, nei yra viena struktūra, o dalelės – tarpžvaigždinis mediumas supernovai, gyvavusiai prieš milijonus metų. Tokiu atveju vietinis tarpžvaigždinis debesis nėra vien supernovos likučiai.

„Naujausių tyrimų duomenimis, dulkių dalelėse esantis izotopas geležis-60 veikiausiai sukasi aplink tarpžvaigždinį mediumą,– teigė A. Wallneris. – Taigi geležis-60 izotopo galėjo atsirasti po dar senesnio supernovos sprogimo, o tai, ką mes matuojame, tėra to atgarsiai.“

Mokslininkų įsitikinimu, patikimiausias būdas gauti tikslesnių duomenų – ieškoti daugiau geležies-60 iš praeities tarpsnio nuo 40 000 iki milijono metų.

Jei paaiškėtų, kad geležies-60 buvo daugiau senovėje, tai rodytų, kad jos šaltinis – senovės supernova, o jei didesnis kiekis būtų rastas ankstesniu laikotarpiu, tai rodytų, kad izotopo geležis-60 šaltinis – vietinis tarpžvaigždinis debesis.

Tyrimas aprašytas leidinyje „Proceedings of the National Academy of Sciences“.

Komentarai ()