Ir juokinga, ir graudu: štai kas nutiko, kai viename kambaryje atsidūrė 3 psichiatrijos pacientai, laikantys save Jėzumi Kristumi

Šventa trejybė nesusigyveno? Va, dar man šitas patiko, labai gerai tinka keliems forumo dalyviams apibūdinti. Ta pasme yra dalis žmonių kurie turi savo "tvirtą nuomuonę" ir aršiai ją gina, net kai įrodoma kad jis klydo, "trukt už vadžių vėl iš pradžių" vėl pradeda kliedėti tas pačias paneigtas nesąmones. Arba žmogui niekaip neina įrodyti, kad jis pilsto iš tuščio į kiaurą, apie nieką, nors jam pačiam atrodo jo mintys ir postai, kaip esmingiausias dalykas žemėje. Kelis tokius jau išbanino, dar keli nepiktybiniai, ar pusiau piktybiniai liko. kita vertus alternatyvios nuomuonės yra gerai, tam kad patikrinti/paklibinti/kvestionuoti ar mainstream nuomonės ir žinios teisingos. Gerai jei "revoliucionierius" nebijo kvestionuoti betką betkokia tema ir pripažysta argumentų kalbą, nereikėtu užsipulti tokių žmonių, jie nekliedi, priešingai nei daugumai iš čia esančių atrodo. Tie "revoliucionieriai" galbūt "šviemečiais toliau " pažengę nei maistream nuomuonę palaikantys ir nieko nekvestionuojantys šventai tikintys mokslo autoritetais ir užsakomaisiais tyrimais.

Visiškai sutinku. Kai kurie dalykai nėra susiję su įrodymas ar faktais, bet grynai yra priklauso tik nuo asmens pažiūrų ir vertybių. Kaip pav.: veganizmas. Arba mano dažnai čia diskutuojamas klausimas, kas yra mokslas. Kažkas laikosi nuomonės, kad jei mokslas neįrodė egzistavimo, vadinasi tai ne egzistuoja. Bet man tai juokinga nuomonė, nes gaunasi kad neįrodydamas jog egzistuoja, įrodo kad neegzistuoja. Jei šita nuomonę pritaikius reliatyvumuo klausimui apie katiną dėžėje, ar jis gyvas ar ne gyvas. Kadangi moksliškai neįrodė, kad jis gyvas, vadinasi moksliškai įrodė kad jis negyvas. Todėl aš laikausi nuomonės, kad mokslas visus teiginius privalo įrodyti moksliškai. Kad ir kokie jie nesąmoningi butu, jei nori kažką teigti. Bet kiekvienam savo.

Jei mokslas neįrodė kažkieno egzistavimo, tai reiškia tik tiek, kad mokslas neįrodė kažkieno egzistavimo. Nesuprantu kodėl kai kuriems žmonėms yra būtinas tas dvejatainis mąstymas: "arba egzistuoja arba ne". Juk tarp "tvirtai žinau, kad egzistuoja" ir "tvirtai žinau, kad neegzistuoja" eina visa skalė, pvz "greičiausiai egzistuoja", "tikėtina, kad egzistuoja", "b###s žino", "nelabai įtikinamas egzistavimas", "linkčiau teigti, kad čia nesąmonė", "nesuprantu, kokiu idiotu reikia būti, kad tuo tikėti" ir pan Ne viską ir galima taip tiesiai šviesiai įrodyti. Daugelis reiškinių gal taip ir liks hipotezėm ir pat žmonijos gyvavimo pabaigos. Bet jei idėja turi daug pagrindo, tai visai normalu manyti, kad "egzistuoja". Pvz tamsioji materija yra neįrodyta mokslo, bet stebėjimai aiškiai rodo, kad kažkas turi egzistuoti, nes pastebėti gravitacijos nesutapimai. Bet nieko daugiau apie tamsiąją materiją pasakyti negalime, įskaitant net ir tai ar ji tikrai egzistuoja. Bet, jei su tamsiąją materiją lyginsime taip pat mokslo neįrodytus vienaragius, tai vienaragiai niekur neįsipaišo - nėra jokio stebėtino ir neišaiškinto reiškinio, kurį paaiškinti reikėtų kelti vienaragių egzistavimo hipotezę. T.y. nėra absoliučiai jokio pagrindo tikėti tokių padarų egzistavimu.

kad vienaragiai egzistuoja. Tokio gyvūno neradai, gali tik sakyti, kad toks gyvūnas nebuvo aptiktas ir jo egzistavimas nėra įrodytas. Bet negali teigti kad jis neegzistuoja. Kad tai galėtum teigti turėtum kažkokių būdų suregistruoti visus iki vieno žemėje egzistuojančius gyvus organizmus ir tik tada galėtum teigti, kad vienaragis Žemėje neegzistuoja. Dabar negali būti garantuotas kad jis kur nors gyliai Amazonės džiunglėse nesigano. Mokslui nėra net jokios priežasties įrodinėti kad jis neegzistuoja. Koks skirtumas mokslui ar vienaragis egzistuoja ar ne? Tai gali rūpėti tik žmogui, dėl visiškai nesuvokiamu mistiniu priežasčių, tai įrodyti. Arba tiksliau ne įrodyti, bet įtikinti kitus savo niekuo neparemta nuomone. Tuo tarpu Dievas net nėra taip tiksliai apibūdintas kaip vienaragis, dėl ko mokslas net negali pradėti analizuoti jo egzistavimo arba ne egzistavimo. Bet yra asmenų kurie žūtbūtiniai norės "įrodyti"/įtikinti kad Dievas egzistuoja/neegzistuoja. Ir dažnai Dievo neegzistavimą grindžia įrodymu trukumų kad jis egzistuoja. Nors pagal mane Dievas iš vis yra tik filosofinė idėja, kurios egzistavimo mokslas net negali pradėti analizuoti, jau nekalbant apie įrodymus jo egzistavimu ar neegzistavimu.

- ten buvau ir turiu daug informacijos įrodančios tokio miesto egzistavimą. Jei nutiks labai neįprastas dalykas ir paaiškės, kad gyvenu kompiuterinėje simuliacijoje, o Paryžius tik vaizdinys mano smegenyse - mano klydimas apie jo egzistavima bus mažiausia pasaulio problema... Tas pats ir su vienaragiu neegzistavimu, tik iš kitos pusės. Dėl to pripažįstu, kad "techniškai" to 100% nėra, bet realybėje kai tikimybė arti 100% tai į agnosticistinius svaičiojimus nesiveliu ir sakau užtikrintai. Įrodyti kažko neegzistavimą gali būti daug priežaščių, pvz suprasti ar gyvūnas išgalvotas ar ne (iki šiol vis dar gauna rimti mokslininkai daug "liudijimų" apie įvairius pastebėtus gyvūnus). Taip pat, norint paneigti kieno nors įvairias hipotezes. Gal pavyzdžiui ateityje kas nors kaip nors sugebės paneigti tamsiosios materijos egzistavimą, įrodydamas, kad gravitacinius nesutapimus sukelia ne materija. Žinoma, aš čia kalbu ne apie mistinius dalykus - mistikai dažniausiai nesugeba net normaliai apibrėžti ką turi omenyje su savo "dievu", "čakrom", "dvasiom" ir kitais dalykais, o jei nesugeba apibrėžti, tai be abejo, neįmanoma nei paneigti nei įrodyti. Tačiau, galima patyrinėti visą istoriją kaip tos legendos gimė, patyrinėti psichologinį aspektą ir kitus su aptariamu reiškiniu susijusius dalykus ir pagal tai daryti išvadas. Ir, kalbant apie Dievą, tai aplinkybės aiškiai rodo, kad tai tėra pasakų rinkinys, o agnostiniais išvedžiojimais apie "negalėjimą paneigti egzistavimo" užsima dažniausiai tik tikintieji, kuriems labai sunku pripažinti, kad nesąmones priėmė kaip realybę.

Dėl vienaragių, esu girdėjąs, kad kažkokio dinozauro kaukolė rasta prieš kelis šimtus metų sukūrė visą šitą mitą. Neesmė, dauguma dalykų kurių egzistavimas nėra įrodytas, turėjo tam tikrą pagrindą. Kaip ir teorija apie tamsiąją materiją, turi pagrindą, kuriam pakolkas neturim geresnio paaiškinimo. Nesenai geras buvo pavyzdys su 9 planeta. Buvo ištirtas nemažas kiekis dangaus kūnų, ir pagal jų orbitas buvo sprendžiama, kad jų buvimą toje vietoje įtakoja kažkokios dar neatrastos planetos buvimas. Bet realybė buvo ta, kad mes atradome labai mažą kiekį kūnų, ir tyrinėjome labai mažą dalį dangaus, taigi maža tyrimo imtis buvo problemos paaiškinimas, o ne papildomas didelės masės kūnas. Mokslas yra nuolatinis teorijų tikrinimas. Kai tik sukuriam geresnį prietaisą, galim į kažką pažiūrėti šiek tiek geriau, ir perrašyti teorijas. Arba suprasti kad naujas prietaisas blogai veikia. Tad išlaikyti savo požiūri pagal mokslą yra labai sudėtingą, nes gyveni nuolatinėje abejonėje, ir supranti, kad daug ko negali suprasti, daug kas nėra garantuota, ar padėta ant lėkštutės. Ne visiems tai patinka, ne visi tai priims kaip realybę. Kovidiotizmas parodė koks yra to mąstas, kiek žmonių renkasi paprasčiausią/bukiausią teoriją, nes jos laikytis paprasta, ir ji labai aiški.

Gal pirma reiktų atsakyti į tokius klausimus, kaip "kas yra gravitacija ir kaip ji veikia?", tada galės bandyti to pagrindu tyrinėti kitų dangaus kūnų judėjimą. Nei mokykloje, nei vėliau kažkaip neteko rasti atsakymo, kodėl mėnulis visada viena puse į Žemę atsisukęs? Kas taip tiksliai sureguliavo jo trajektoriją? Gal reiktų pradėti nuo artimesnių dalykų? ... Bet kol bus kas moka už nesąmonigas hipotezes ir jų nagrinėjimą/aiškinimą, tol ir bus tokių "mokslininkų", kurie jas rimtu veidu "nagrinės".

. Tiesą sakant, tai kad žemė nėra taip prisirakinusi prie mėnulio yra šiek tiek nestandartinis dalykas. Bet ji link to artėją, ir diena su laiku žemėje ilgėja. Dėl gravitacijos, nežinome kas tai, bet žinome kaip ji veikia, ir kokios yra jos pasekmės materijai ir laikui. Kaip ir nežinome kas yra sąmonė, bet kartais būname sąmoningi.