Magnetinė superaudra, kuri sukėlė sąmyšį visame pasaulyje: kai kurie manė, kad atėjo pasaulio pabaiga, o atmosfera buvo tokia „įkrauta“, kad operatoriai atliko neįtikėtiną atradimą (5)
1859 metų rugsėjo 1 dienos rytą astronomas mėgėjas Richardas Carringtonas užlipo į savo privačią observatoriją, įrengtą jo namuose Londono apskrityje.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Atidengęs kupolo langinę, jis nukreipė savo žalvarinį teleskopą į Saulę – ir pamatė didžiulį juodų dėmių spiečių, kuris buvo nusėjęs Saulės paviršių.
Staiga R. Carringtonas pastebėjo, kaip pats apibūdino, du ryškius ir baltus šviesos žybsnius, besiveržiančius iš šių Saulės dėmių. Po 5 minučių šie šviesos žybsniai išnyko – tačiau po kelių valandų jų galią pajuto visas pasaulis.
Tą naktį telegrafų komunikacijos visame pasaulyje ėmė strigti. Būta pranešimų, kad iš telegrafų mašinų žyra žiežirbos – gąsdindamos bei elektra krėsdamos operatorius ir net padegdamos popieriaus lapus.
Viso pasaulio dangų nutvieskė spalvotos pašvaistės, švytėdamos taip ryškiai, kad paukščiai ėmė čiulbėti, o žmonės ėmė keltis į darbus – manydami, kad jau teka Saulė ir atėjo rytas. Kai kurie net manė, kad atėjo pasaulio pabaiga – tačiau R.Carringtonas pastebėjo tikrąją šių reiškinių priežastį: didžiulį Saulės žybsnį, kuris savo energija prilygo 10 milijonų atominių bombų.
Šis žybsnis link Žemės išspjovė įelektrintų dujų ir subatominių dalelių, o dėl to kilusi elektromagnetinė banga, pavadinta „Carringtono įvykiu“, buvo didžiausia tokia audra, kada nors užklupusi Žemę. Ar bent jau didžiausia, žinoma šiuolaikiniams žmonėms.
Palyginus su šiandienos informacijos supersrautais, telegrafo sistema 1859 metais buvo tik mažytis duomenų srautas – tačiau šis vadinamasis „Viktorijos internetas“ buvo svarbi priemonė perduodant informaciją.
JAV telegrafų operatoriai buvo pastebėję vietinius trikdžius dėl audrų ar šiaurės pašvaisčių dar prieš tai – tačiau jie nebuvo susidūrę su pasaulinio lygio trikdžiais, kaip kad 1859 metais.
Dauguma telegrafų linijų visoje Šiaurės Amerikoje rugpjūčio 28 dienos naktį po pirmosios iš dviejų Saulės audrų buvo pripažintos nevaldomomis. Telegrafų valdytojas E.W. Culganas iš Pitsburgo pranešė, kad laidais tekančios srovės buvo tokios galingos, kad platininiams kontaktams grėsė išsilydimas, o iš elektros grandinių veržėsi ugnis.
Vašingtone telegrafų operatorius Frederickas W.Royce‘as buvo nukrėstas elektra – kai jo kaktą paliete pažeme nutiestas laidas. Anot liudininko, iš F.W. Royce‘o galvos link telegrafo įrangos nusidriekė ugnies lankas. Kai kurios telegrafų stotys, kurios naudojo chemines medžiagas, kad pažymėtų lapus, pranešė apie tokias galingas žiežirbas, kad šios sudegė telegrafo popierius.
Rugsėjo 2-osios rytą magnetinė audra, kurią sukėlė antras žybsnis, telegrafų operatoriams sukūrė dar daugiau chaoso. Kai „American Telegraph Company“ darbuotojai atvyko į kompanijos Bostono biurą 8 valandą ryto, jie pastebėjo, kad nebuvo įmanoma nei išsiųsti, nei gauti pranešimų.
Atmosfera buvo tokia „įkrauta“, kad operatoriai atliko neįtikėtiną atradimą: jie galėjo atjungti telegrafo baterijas ir vis tiek siųsti žinutes į Portlendą (Maino valstija) 30-90 sekundžių intervalais, naudodami elektros srovę vien tik iš pašvaisčių.
Tiesa, pranešimai vis tiek negalėjo būti siunčiami taip lengvai, kaip įprastomis sąlygomis – tačiau tai buvo šiokia tokia pagalba judėti į priekį. 10 valandą magnetinė audra kiek aprimo, kad operatoriai galėjo ir vėl prijungti baterijas – tačiau pranešimų siuntimas vis tiek visą rytą vyko su trikdžiais.
Telegrafams ir vėl pradėjus veikti, į juos ėmė plūsti pranešimai apie šviesų šou, kuris buvo regimas praėjusią naktį. Laikraščiai iš įvairiausių šalių, pradedant Prancūzija ir baigiant Australija, rašė apie naktinį dangų nutvieskusias pašvaistes.
Viena moteris iš Sulivano salos (Šiaurės Karolina, JAV) teigė: „Rytinis dangus nusidažė kraujo raudonumo spalva. Jis atrodė ryškiausias būtent rytuose, tarsi kiltų pilnas Mėnulis, o gal labiau Saulė. Tai tęsėsi beveiki iki zenito. Visa sala buvo apšviesta. Reiškinys atsispindėjo jūroje ir niekas negalėjo žiūrėti į jį negalvodamas apie ištrauką Biblijoje, kurioje rašoma „ir jūra pavirto krauju“. Kriauklės ant paplūdimio, atspindinčios šviesą, atrodė tarsi degančios anglys“.
Dangus buvo toks raudonas, kad visi jį matę pamanė, jog kaimynystėje įsiplieskė gaisras. Ypač nustebę šiaurine pašvaiste buvo amerikiečiai pietuose – pašvaistė nusitęsė link pusiaujo ir buvo matoma net Kuboje ir Jamaikoje.
Tuo tarpu kitur vyravo sumišimas. Abevilyje (Šiaurės Karolina, JAV) mūrininkai pabudo ir darbo vietoje ėmė mūryti plytas – kol suvokė tikslų laiką ir grįžo į lovas. Biltone (Virdžinija, JAV) vieversiai pabudo iš miego 1 valanadą nakties ir ėmė čiulbėti.
Miestuose visoje Amerikoje žmonės stovėjo gatvėse ir žiūrėjo į dangų. Bostone kai kurie tuo pasinaudojo, kad perskaitytų laikraščius be dirbtinės šviesos.
Ledo šerdžių pavyzdžiai leido nustatyti, kad Carringtono įvykis buvo dvigubai galingesnis nei bet kuri kita Saulės audra per pastaruosius 500 metų. Kokį poveikį turėtų panaši audra šiandien?
Anot 2008 metų pranešimo JAV Nacionalinėje mokslų akademijoje, tai galėtų sukelti didžiulius socialinius ir ekonominius trikdžius – dėl poveikio elektros linijoms, palydovų komunikacijoms ir navigacinėms sistemoms. O potenciali žala galėtų siekti nuo 1 iki 2 trilijonų JAV dolerių.
