Mokslininkai nustatė faktorius, lemiančius šunų polinkį į agresiją: svarbi ne tik veislė, bet ir šeimininko patirtis  ()

Kaip žinia, geriausia dovana – knyga apie šunį. Bet jei norėsite namuose apgyvendinti kokį nors kalės vaiką, neprošal pasidomėti, kaip nedaryti klaidų ir išvengti šunybių.


Suomijos mokslininkai atliko maždaug devynių tūkstančių šunų elgesio statistinę analizę ir nustatė faktorius, lemiančius jų polinkį į agresyvumą. Paaiškėjo, kad agresijos tikimybė susijusi su veisle, o taip pat šuns dydžiu, lytimi, amžiumi ir baikštumu. Pavyzdžiui, labiau linkę į agresiją pasirodė esantys ilgaplaukiai koliai, nykštukiniai pudeliai, ir miniatiūriniai šnauceriai. Aptiktas ryšys ir su aplinkos sąlygomis: agresija dažniau pasireiškia pirmiems šeimininko šunims ir jeigu jie – vieninteliai šunys šeimoje. Tyrimo rezultatai publikuoti Scientific Reports.

Urzgimas, lojimas, kaukšėjimas dantimis ir bandymai įkąsti — normalaus šuns bendravimo su žmonėmis ir kitais gyvūnais būdas ir gali žymėti žaismingą elgesį. Kritinėmis situacijomis šie „gestai“ tampa dalimi agresyvaus elgesio, galinčio kelti pavojų tiek žmogaus, tiek ir kitų šunų sveikatai ir gyvybei. Labiausiai tikėtini tokį elgesį lemiantys faktoriai anksčiau tyrinėti su nedidelėmis šunų imtimis. Paaiškėjo, pavyzdžiui, kad polinkį į agresiją gali kelti lėtiniai skausmai arba didelis amžius ir priklausyti nuo veislės ypatybių. Ankstesni tyrimai parodė, kad agresyvesni patinai ir maži baikštūs šunys.

Helsinkio universiteto biologų ir genetikų grupė, kuriai vadovavo Salla Mikkola, tyrė ryšį tarp šunų agresyvaus elgesio ir maksimalaus potencialiai jį sukeliančių faktorių skaičiaus. Nagrinėti tiek anksčiau tirti faktoriai, tiek ir nauji, pavyzdžiui, šuns gyvenimo sąlygos ir šeimininkų turėta patirtis.

Skaitomiausi Naujausi

 

Internetinėmis anketomis tyrėjai surinko duomenis apie 9270 suomiams priklausančių šunų elgesį. Anketoje buvo klausimai, susiję su nepageidaujamomis augintinio elgesio formomis: agresija, jautrumu triukšmui, aukščio baime, hiperaktyvumu, nerimo pasireiškimu nesant šeimininko ir kt. Dalis klausimyno buvo skirta šuns veislei ir laikymo sąlygoms. Remiantis anketa, imtis buvo padalinta į dvi grupes pagal agresyvaus elgesio buvimą ar nebuvimą ir į tris – pagal baikštumo lygį (aukštą, vidutinį ir žemą). Duomenys buvo išanalizuoti logistinės regresijos metodu. Šiuo statistiniu modeliu buvo suskaičiuota agresyvaus elgesio tikimybę iš parametrų, tarp kurių, pavyzdžiui, amžius, lytis, veislė, kūno dydis, šuns savininko turėta patirtis, kitų šunų buvimas šeimoje, baikštumas ir kasdienis be šeimininko praleidžiamas laikas.

Mokslininkai išsiaiškino, kad polinkis į agresyvų elgesį labiausiai koreliuoja su šuns baikštumu ir jautrumu triukšmui. Tai patvirtina vieno iš ankstesnių tyrimų išvadą, kad baikštūs šunys nepažįstamų žmonių atžvilgiu elgiasi agresyviau, nei mažiau bijantys. Taip pat pažymimas anksčiau nustatytas agresijos ryšys su šuns amžiumi ir lytimi – pagyvenę šunys labiau linkę taip elgtis. Tai gali būti susiję su nerimą gyvūnams keliančiais skausmais ir sutrikimais. Be to, modelis dar parodė, kad agresyviai elgtis labiau linkę patinai ir nedideli šunys.

 

Paaiškėjo, kad skirtingų veislių agresyvaus elgesio tikimybė skiriasi. Didžiausia agresyvaus elgesio tikimybė – ilgaplaukių kolių, nykštukinių pudelių ir miniatiūrinių šnaucerių. O mažiausiai agresyvios veislės – labradorų, auksaspalviai retriveriai ir suomių šiaurės elnių ganymo šuo. Kitų veislių tyrimas parodė, kad lagoto romanjolo, čihuahua, vokiečių aviganio ir miniatiūrinio šnaucerio agresyvumo tikimybė gerokai didesnė, nei auksaspalvių retriverių ir labradorų. Pasak autorių, agresijos ryšį su veislės ypatybėmis reikėtų patikslinti duomenimis apie šunų veisimo linijas, pavyzdžiui, darbinių ir parodinių vokiečių aviganių specifiniai, priklausantys nuo veisimo tikslo, bruožai gali skirtis.

Mokslininkai taip pat išsiaiškino, kad šuųn agresyvų elgesį veikia jų aplinkos faktoriai. Šunys, kurie namuose buvo vieninteliai, buvo labiau linkę į agresiją, nei gyvenantys su kitais. Be to, aptikta priklausomybė nuo šeimininko patirties. Šunys, kurių šeimininkams jie yra pirmieji augintiniai, labiau linkę į agresiją, nei augantys pas jau bent vieną šunį auginusius. Mokslininkai spėjo, kad patyrę šeimininkai suvokia šunų socializacijos svarbą, aptinka agresijos problemas jau pradiniuose etapuose, efektyviai jas sprendžia, ir augintinį renkasi sąmoningiau.

 

Agresyvaus šunų elgesio tyrimai svarbūs ir iš praktinės pusės. Jo rezultatus šeimininkai galės naudoti, rinkdamiesi reikiamą veislę ir kurdami agresyvaus elgesio prevencijos būdus – ypač nepažįstamų žmonių atžvilgiu. Tolesni genetiniai tyrimai galbūt padėtų nustatyti paveldimų faktorių ir agresijos sąsają.


nplus1.ru

(3)
(2)
(1)

Komentarai ()