Iš amžino įšalo prikėlė 24 000 metų senumo gyvūną: padės sukurti geresnius žmogaus ląstelių, audinių ir organų kriokonservavimo būdus  ()

Po 24 000 metų trukusio žiemos miego buvo pažadinta verpetė (Rotifera). Mokslininkai tikisi, kad tolesni šio daugialąsčio gyvūno tyrimai gali padėti sukurti geresnius žmogaus ląstelių, audinių ir organų kriokonservavimo būdus.


Verpetės yra į kirminus panašūs vandens gyvūnai, mėgstantys gėlą vandenį ir drėgną dirvą. Šie sudėtingi organizmai galbūt ir nėra tokie charizmatiški ir garsūs kaip lėtūnai (dar vadinami vandens meškučiais aš samanų paršiukais), tačiau verpetės taip pat žinomos dėl savo ypatingų išgyvenimo įgūdžių – nes sugeba išgyventi dehidraciją, užšalimo temperatūrą, badą ir mažą deguonies kiekį.

Atgaivindami 24 000 metų senumo verpetę, rastą Sibiro amžinajame įšale, mokslininkai įrodė, kad šios būtybės yra dar ištvermingesnės, nei manyta anksčiau. Naujas tyrimas paskelbtas „Current Biology“.

„Mūsų ataskaita yra tvirčiausias šiandien turimas įrodymas, kad daugialąsčiai gyvūnai kriptobiozėje – beveik visiškai sustabdytoje medžiagų apykaitos būsenoje – gali ištverti dešimtis tūkstančių metų“, – pranešime spaudai cituojamas tyrimo bendraautorius, Puščino (Rusija) Dirvožemio fizikinių ir cheminių bei biologinių problemų instituto dirvožemio kriologijos laboratorijos biologas Stasas Malavinas.

Skaitomiausi Naujausi

 

24 000 metų – tikrai įspūdingas žygdarbis mikrobui, bet vis dėlto tai nėra rekordas. Dar 2018 m. Rusijos mokslininkai teigė prikėlę nematodus, ištrauktus iš amžino įšalo telkinių, datuojamų mažiausiai 32 000 metų.

Tačiau ankstesni verpečių atgaivinimo rekordai svyruoja tik nuo 6 iki 10 metų. Lėtūnų rekordas kol kas siekia 30 metų – tačiau turint omenyje jų „gabumus“, galima įtarti, kad jie įšale atlaikytų ir ilgesnį žiemos miegą.

Naujo atradimo nuopelnas tenka Rusijos dirvožemio kriobiologijos laboratorijai, kuri mėginius iš Sibiro amžino įšalo paėmė naudodamasi grąžtais. Prikeltoji verpetė buvo rasta netoli Alezijos upės šiaurės rytų Sibire, 3,5 metro gylyje.

Komanda naudojo specialius ekstrahavimo metodus, kad išvengtų užteršimo kitais dirvos sluoksniais. Vėlyvojo pleistoceno sluoksnis, kuriame buvo verpetės mėginys, radioaktyviąja anglimi buvo datuotas maždaug 24 000 metų – tai yra, maždaug 12 500 metų iki paskutinio ledynmečio pabaigos.

Dar laboratorijoje mokslininkams pavyko atgaivinti verpetę ir netgi sukurti kelias antrines verpečių kultūras iš to paties mėginio (verpetės dauginasi nelytiniu būdu, vadinamu partenogeneze).

 

Pranešama, kad atgaivinimas „yra ilgiausias užfiksuotas verpetės išgyvenimo atvejis užšalus“, rašoma pranešime. Genetinė mėginio analizė nustatė, kad gyvūnas priklauso Adineta genčiai, ir jis gana panašus į gyvus pavyzdžius, gautus iš Belgijos.

Norėdami sužinoti daugiau apie verpetes ir kaip jos sugeba atlikti tokius triukus, komanda atsitiktinai pasirinko 144 nesusijusius verpečių egzempliorius ir vieną savaitę laikė juos užšaldytus -15° C temperatūroje. Šis eksperimentas, nors ir riboto masto, parodė, kad senovinis Adineta egzempliorius „nebuvo kaip nors ypatingiau atsparesnis šalčiui nei šiuolaikinės rūšys“, rašo mokslininkai.

„Galimybė daugialąsčius organizmus užšaldyti ir išlaikyti juos tokiais tūkstančius metų, o vėliau sugrąžinti į gyvenimą – daugelio grožinės literatūros rašytojų svajonė, – teigia S. Malavinas. – Žinoma, kuo sudėtingesnis organizmas, tuo sudėtingiau jį išsaugoti gyvą, o žinduolių atveju šiuo metu tai išvis neįmanoma. Vis dėlto perėjimas nuo vienaląsčio organizmo prie žarnyną ir smegenis turinčio organizmo, nors ir mikroskopinio, yra didelis žingsnis į priekį“.

 

Adineta verpetė kažkaip sugeba kovoti su ledo kristalų – kas užšalimo proceso metu gali būti mirtina – susidarymu. Ledo kristalai yra tarsi maži peiliai, kurie naikina ląstelių ir organų vientisumą. Anot pranešimo, verpetės greičiausiai turi tam tikrus „biocheminius organų ir ląstelių ekranavimo mechanizmus, reikalingus išgyventi žemoje temperatūroje“. Geresnis šios verpetės gynybos mechanizmo supratimas galėtų padėti pagerinti kriosaugos būdus.

O kalbant dar plačiau, šios įžvalgos netgi galėtų paskatinti krionikos srities vystymąsi. Krionika yra mokslo sritis, apimanti ir mirusių žmonių laikymą skysto azoto temperatūroje. Šių užšaldytų žmonių atgaivinimas gali ir niekada nenutikti – tačiau toks verpečių atsparumas bent jau suteikia šiokios tokios vilties.

Aut. teisės: Lrytas.lt
Lrytas.lt
(5)
(0)
(5)

Komentarai ()