„Ivanovo Hirošima“ – kaip sovietai nuslėpė vos už 360 km nuo Maskvos įvykusį branduolinio sprogimo incidentą: radioaktyvi teritorija iki šiol kelia pavojų, o gyventojai nebuvo įspėti (Foto, Video)  ()

Branduolinė avarija, praminta „Ivanovo Hirošima“, galėjo sukelti vieno svarbiausių Sovietų Sąjungos vandens kelių – Volgos upės – radioaktyvų užteršimą.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

1971 m. rugsėjo 19 d. požeminis branduolinis sprogimas sukrėtė teritoriją ant Šachos upės kranto SSRS Ivanovo srityje.

Beveik tris savaites galingas dujų ir vandens srautas tekėjo iš požemio ir išmetė į paviršių radioaktyviųjų medžiagų.

Atstumas nuo avarijos vietos iki Raudonosios aikštės Maskvoje buvo vos 363 km...

Nelaimingas atsitikimas

Kamufleto (požeminis) branduolinis sprogimas arti sovietų sostinės savaime nebuvo atsitiktinis. Nuo 1965 m. SSRS vykdė savo programą „Branduoliniai sprogimai nacionalinei ekonomikai“, kurios tikslas buvo sukurti dirbtinius ežerus ir kanalus upėms sujungti ir ieškoti bei plėtoti požeminių išteklių telkinius.

Buvo daroma prielaida, kad naudojant požemines detonacijas būtų galima išvengti radiacijos patekimo į paviršių ir aplinkos užteršimo. Sprogimas Ivanovo regiono sprogdinimo vietoje, žinomoje „Globus-1“, vis dėlto pasirodė nemaloni išimtis.

 

Iš pradžių viskas vyko pagal planą. 2,3 kilotonų branduolinis užtaisas (šešis kartus mažesnis už bombą, numestą ant Hirosimos 1945 m.) buvo padėtas 610 metrų gylyje, išgręžto šulinio dugne, kuris tada buvo užpildytas cementu.

Sprogimas įvykdytas pagal grafiką – 16:15 val., tačiau praėjus 18 minučių, už metro nuo šulinio, iš žemės išsiveržė fontanas, į paviršių išmetęs radioaktyvų požeminį vandenį, dujas, smėlį ir molį. Kaip paaiškėjo vėliau, cementavimo darbai buvo atlikti netinkamai.

Dėl dvidešimt dienų trukusio fontano buvo užterštas iki 10 000 kvadratinių metrų plotas. Po avarijos labiausiai užterštas taškas buvo nukenksmintas, o dalį įrangos teko palikti vietoje.

Nuslėpta nelaimė

 

Galkino kaimo, esančio 4 km nuo avarijos vietos, gyventojams buvo pasakyta, kad netoliese vyksta naftos tyrimai naudojant požeminius sprogimus. Tačiau žmonės visai nežinojo, kad bus naudojami branduoliniai užtaisai.

Kaimo (jau nekalbant apie visą šalį) žmonėms apie branduolinę nelaimę nebuvo pranešta: vietovėje buvo uždėtas ženklas „Uždraustas rajonas 450 metrų spinduliu“ ir viskas.

Tai neatbaidė vietinio jaunimo ištyrinėti avarijos apylinkių. Du berniukai, patekę į kraterį sprogimo vietoje, pradėjo greitai netekti jėgų ir netrukus po to įvykio numirė. Oficiali mirties priežastis buvo užregistruota kaip meningitas.

Tęsinys kitame puslapyje:




Vietiniai gyventojai ir toliau reguliariai lankėsi „Globus-1“ avarijos vietoje, pasiimdami mokslininkų paliktą įrangą, ganydami galvijus ir rinkdami grybus bei uogas gretimame kaime.

Tuo tarpu gretimuose Ivanovo srities rajonuose pradėjo nuolat didėti onkologinių ligų atvejų, kūdikiai gimdavo neišnešioti ir dažnai įvykdavo persileidimai. Net buvo užfiksuotas atvejis, kai veršelis gimė su dviem galvomis.

 

„Ivanovo Hirošima“, kaip buvo pavadinta vėliau avarija, paveikė ne tik vietos gyventojus, bet ir ten dirbusius mokslininkus. 1975 m. 44 metų seismologas V. Fedorovas, kuris buvo atsakingas už pasirengimą sprogimui ir sprogimo vykdymą, visiškai apako.

Kova su pasekmėmis

Dėl „Globus-1“ avarijos pavojus kilo ne tik Ivanovo regiono kaimams, bet ir didelėms aglomeracijoms. Jei Šachos upė būtų pakeitusi kursą ir pratekėjusi per šachtą, ji būtų iškart veikiama didelio masto radioaktyviosios taršos.

Atsižvelgiant į tai, kad Šacha yra vienos iš svarbiausių šalies upių – Volgos – intakas, tūkstančių žmonių gyvybei ir sveikatai būtų iškilusi grėsmė.

Sovietų, o vėliau ir Rusijos valdžios institucijos nuolat stebėjo užterštą teritoriją, esančią netoli Maskvos, ir vykdė būtinas nukenksminimo priemones.

 

Be to, Šachos upė buvo nukreipta kitu kanalu, toliau nuo pavojingos vietos.

Šiandien „Globus-1“ išlieka pavojinga zona. Foninė 600 mikrorentgenų per valandą spinduliuotė leidžia žmonėms čia praleisti tik trumpą laiką (iki 50 mikrorentgenų per valandą laikoma įprastu lygiu žmonėms). Be to, tam tikrose vietovėse radiacijos lygis viršija 3000 mikrorentgenų.

Žinodami apie grėsmę, gyventojai vienas po kito ėmė palikti Galkino kaimą. Šiandien niekas negyvena dabar vaiduokliu virtusiame kaime. Tačiau dar reikės praeiti dešimtis tūkstančių metų, kol „Globus-1“ sritis bus visiškai saugi.

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: MTPC
MTPC
(77)
(6)
(71)

Komentarai ()