Kruviniausias po Holokausto pogromas, sukrėtęs visą pasaulį – Kielce žydų žudynės: Lenkijoje jos iki šiol kelia kontroversijas ir prieštaringas aistras (Foto, Video)  (1)

Kielce progromo metu žuvusiųjų laidotuvės
Kielce progromo metu žuvusiųjų laidotuvės
© U.S. Holocaust Memorial Museum

Skirtingai nuo geriau žinomų 1941 m. Jedwabno žudynių, kai nacių okupuoti lenkai kelis šimtus žydų suvarė į tvartą ir sudegino gyvus – Kielce tragedija kilo dėl pokario įtampos. To metu Lenkijoje visur buvo daug pykčio, jos piliečiai buvo nuskurdę, ir tuo metu daugelis manė, kad žydai yra komunistai ar šnipai.

Vis dėlto yra aiškių paralelių. Jedwabno žudynės įvyko 1941 m., iškart po to kai Vokietija okupavo Lenkiją; priimtas pasakojimas yra tas, kad žudynes įvykdė lenkai, spaudžiami nacių vokiečių. Kielce lenkų tauta yra vienodai „nekalta“.

Abu šie pasakojimai leidžia lenkams kabintis į nacionalinę aukos ir didvyriškumo mitologiją. Kaip „Moment“ rašė lenkų žurnalistas ir disidentas Konstanty Gebertas: „Ištisas kartas augintas įsitikinimas, kad jų tauta yra kankinė, todėl daugeliui lenkų buvo vis sunkiau pripažinti, kad jų tautos kankinystė automatiškai nesuteikė jiems moralinės aukštumos jų elgesiui su žydais Holokausto metu“.

 

2016 m. televizijos interviu Lenkijos švietimo ministrė Anna Zalewska pasirodė neigianti Lenkijos atsakomybę už bet kokį dalyvavimą abiejuose istoriniuose įvykiuose.

Tiesiogiai paklausta „Kas nužudė Kielce žydus miesto pogromo metu?" ji negalėjo atsakyti į klausimą. Ji sumurmėjo, kol galiausiai atsakė: „Antisemitai“.

Ji nepripažino, kad šie antisemitai buvo lenkai. Prasidėjus ginčams, Zalewska sulaukė palaikymo iš užsienio reikalų ministro Witoldo Wszczykowskio, kuris teigė, kad jos komentarai buvo „nesuprasti“.

„Tai susiję su Lenkijos vyriausybės pastangomis tam tikru būdu perrašyti istoriją. Daugiau pabrėžti lenkų tautos didvyriškumą ir patriotizmą karo metu ir po jo. Atrodo, kad tai bandymas užvaldyti, kontroliuoti, kaip pasakojama praeitis “, - sako Sliwa.

Rūpestis, kad Lenkija perrašo savo istoriją, dabar jaučiamas kaip niekad stipriai. Nuo 2015-ųjų partijos „Teisė ir teisingumas“ („Prawo i Sprawiedliwość“), dešiniojo sparno populistinės partijos, kuriai vadovauja Jarosławas Kaczyńskis, pergalės vyriausybė vykdė tai, kas atvirai vadinama „polityka historyczna“ arba „istorijos politika“. Žurnalistai ir istorikai, tokie kaip Sliwa, vis dėlto tai vadina „politizuota istorija“.

Šios „istorijos politikos“ pėdsakų galima pamatyti, kaip Kielce istorija vystėsi bėgant laikui. Nepaisant istoriko Grosso nustatytų faktų, 2004 m. Nacionalinio atminimo instituto (IPN) ataskaita – valstybinis tyrimų institutas, nagrinėjantis nacių ir komunistinių režimų įvykdytus nusikaltimus ir reguliariai sumažinantis Lenkijos vaidmenį Holokauste – padarė išvadą, kad Kielce pogromas buvo „nelaimingo atsitikimo“ rezultatas.

 

Kai kurie šaltiniai teigia, kad žudynes propagandos tikslais paskatino sovietų remiamas komunistų saugumo korpusas, bandydamas diskredituoti antikomunistinę Lenkijos poziciją ir išlaikyti totalitarinę šalies kontrolę.

Kadangi labai slaptos bylos buvo sunaikintos, vyksta akademinis tyrimas dėl Maskvos komunistų kontroliuojamos Lenkijos valdžios galimo slapto koordinavimo su NKVD. Yra kilę nemažai ginčų dėl galimo išorinio kurstymo. Buvo pateikta mintis, kad įvykį slapta išprovokavo ar įkvėpė sovietų žvalgybos tarnybos, ir buvo pasiūlyta nemažai panašių scenarijų.

Vis dėlto, pokomunistinis tyrimas įstrigo nesurinkęs įrodymų, nes komunistų kontroliuojami žvalgybos agentai sunaikino dokumentus.

Aut. teisės: MTPC
MTPC
(25)
(4)
(21)

Komentarai (1)