„Komjaunimo karalius“ – kodėl Stalinas apdovanojo Rumunijos karalių, kuris buvo Hitlerio sąjungininkas: viską lėmė vienas žingsnis, apie kurį nenutuokė net patys vokiečiai (Foto, Video) ()
Maskvoje Rumunija juokaujamai buvo vadinama „socialistinė monarchija“, o pats Rumunijos karalius Michaelas I buvo žinomas kaip „komjaunimo karalius“.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Sunku apibūdinti Michaelą I (rumuniškai Mihai I) kaip laimingą karalių. Jis du kartus užėmė Rumunijos sostą ir abiem atvejais turėjo vaidinti įtakingesnių politinių jėgų marionetės vaidmenį.
Tačiau daugiausia jo dėka Rumunija sėkmingai ir laiku pakeitė savo pusę paskutiniuose Antrojo pasaulinio karo etapuose, ir išvengė nacių Vokietijos okupacijos (kaip nutiko Vengrijai).
Karalius be valdžios
Rumunijos Karalystės klestėjimo laikotarpis prasidėjo iškart po Pirmojo pasaulinio karo pabaigos, kai neseniai dominavusios Europos valstybės vis dar gulėjo griuvėsiuose.
Pasinaudodama savo kaimynų silpnumu, ji atėmė iš jų dideles teritorijas, kuriose gyveno etniniai rumunai arba etniškai susiję moldavai ir kurias rumunai laikė savo protėvių žemėmis.
1927 m., mirus Ferdinandui I, jo anūkas Michaelas paveldėjo „Didžiosios Rumunijos“ sostą, kaip tuo metu dažnai vadinta ši Balkanų šalis. Jam nebuvo nė šešerių metų.
Iš pradžių sostas buvo skirtas jo tėvui - karūnos princui Karoliui, tačiau kilus skandalingam nesantuokiniam romanui, pastarasis buvo priverstas atsisakyti teisės į karūną ir 1925 m. išvyko iš šalies.
Trumpą laiką Michaelas I karaliavo globojant regentams. 1930 m. vyriausybe nepatenkintos opozicijos kvietimu, tremtinys karūnos princas Karolis grįžo į Rumuniją. Jis nušalino savo sūnų ir buvo karūnuotas kaip Karolis II. Nepaisant to, Michaelas buvo paskirtas sosto įpėdiniu.
Po dešimties metų šalį ištiko gili politinė krizė – jos kaimynai, atgavę jėgas, siekė susigrąžinti kažkada prarastas teritorijas. Rumunija buvo priversta perleisti Besarabiją ir Šiaurės Bukoviną Sovietų Sąjungai, o Šiaurės Transilvaniją – Vengrijai.
Praradus dideles teritorijas, šalį apėmė visuomenės nepasitenkinimo banga ir Karolio II populiarumas smuko žemyn. 1940 m. rugsėjo 6 d. šalies ministras pirmininkas generolas (nuo 1941 m. rugpjūčio 21 d. – maršalas) Ionas Antonescu, gavęs Geležinės gvardijos nacionalistų partijos paramą, privertė karalių atsisakyti sosto. Tačiau Antonescu nedrįso panaikinti monarchijos institucijos, kuri vis dar buvo labai gerbiama šalyje.
Buvęs karalius Karolis II antrą ir paskutinį kartą paliko Rumuniją, o jo sūnus Michaelas I vėl tapo karaliumi, dar kartą netekęs jokios politinės įtakos.
Visa valdžia buvo sutelkta Antonescu rankose, kuris 1941 m. sausio mėn. buvo paskelbtas šalies lyderiu - Conducător (titulas, lygiavertis fiureriui ar duce).
Rumunija prisijungė prie Vokietijos sąjungininkų stovyklos ir tikėjosi atkurti prarastas žemes padedant Trečiajam reichui.
Hitlerio sąjungininkas
„Šį sprendimą priėmė Antonescu ir su manimi net nebuvo konsultuojamasi“, - taip buvęs karalius Michaelas I 2011 metais komentavo Rumunijos įstojimą į Antrąjį pasaulinį karą ir invaziją į Sovietų Sąjungą nacistinės Vokietijos pusėje.
Tačiau 1941 m. kreipdamasis į tautą, karalius karą prieš SSRS pavadino „šventu“ ir, tęsiantis sparčiam vokiečių ir rumunų kariuomenių puolimui, išsiuntė Rumunijos diktatoriui Antonescu telegramą, išreiškiančią jam dėkingumą. Karalius asmeniškai lankė rumunų kariuomenę fronte ir įteikė medalius pasižymėjusiems kariams.
Michaelo požiūris į karinę kampaniją pradėjo keistis 1942 m. Jis pradėjo atvirai reikšti nuomonę, kad kariai į Rytų frontą turi būti siunčiami tik tuo atveju, jei Rumunijai bus garantuotas Šiaurės Transilvanijos (tuo metu priklausiusios kitai Vokietijos sąjungininkei Vengrijai) grąžinimas.
Po Stalingrado katastrofos (1943 m.) karalius tapo aktyviu sąmokslo, siekiusio nuversti Antonescu vyriausybę ir išvesti šalį iš karo, dalyviu. Jis užmezgė ryšius su režimui priešingų politinių jėgų lyderiais, antihitlerinės koalicijos šalių atstovais ir nusivylusio Rumunijos aukščiausio elito dalimi.
Ilgą laiką nei vokiečiai, nei pats Conducător neįtarė, kad planuojamas perversmas. „Rumunijoje viskas ramu. Karalius Michaelas yra geriausias Rumunijos ir Vokietijos aljanso stiprumo garantas“, - Berlynui reguliariai pranešdavo Vokietijos ambasadorius Bukarešte Manfredas von Killingeris.
Tęsinys kitame puslapyje:
Sąjungininkų stovykloje
1944 m. rugpjūčio mėn. Vokietijos karių pralaimėjimas operacijoje „Jassy-Kishinev“ ir greitas Raudonosios armijos žengimas link Rumunijos sienos paskatino sąmokslininkus imtis ryžtingų veiksmų.
„Kai pabudau rugpjūčio 23 d. rytą, nebuvau tikras, kad kitą dieną būsiu gyvas. Tačiau aš tvirtai nusprendžiau nutraukti Rumunijos aljansą su Hitleriu. Stalino kariuomenė buvo prie Rumunijos vartų, frontas byrėjo, o gyventojai buvo pavargę nuo karo“, - prisiminė Michaelas I.
Tą pačią dieną Antonescu buvo iškviestas į rūmus, kur karalius įsakė jam nedelsiant pradėti taikos derybas su SSRS. Kai maršalas atsisakė, Michaelas išleido įsakymą suimti Conducător ir jo vyriausybės narius.
Po to, kaip buvo planuota, komunistai Bukarešte surengė ginkluotą sukilimą ir užėmė svarbiausias miesto vietas. Karalius per radijo kalbą kreipėsi į Rumunijos žmones, kuriame paskelbė apie valdžios perdavimą šalyje, karo su SSRS ir Vakarų sąjungininkais pabaigą ir naujos vyriausybės sudarymą vadovaujant generolui Constantinui Sănătescu.
„Aš asmeniškai buvau visiškai priblokštas šios žinios. Iki šiol negaliu patikėti, kad Antonescu nieko nežinojo apie planuojamą perversmą, ypač kai jam buvo ilgai ruošiamasi ir net karalius buvo įtrauktas į planus!“, - savo atsiminimuose rašė Vokietijos Pietų Ukrainos armijos grupės vadas generolas Johannesas Friessneris.
1944 m. rugpjūčio 31 d. Raudonoji armija be kovos užėmė Bukareštą. Rumunija įstojo į antihitlerinę koaliciją, o jos kariai pradėjo įnirtingas kovas prieš savo buvusius sąjungininkus.
„Komjaunimo karalius“
1945 m. liepos 6 d. sovietų maršalas Fiodoras Tolbukhinas įteikė karaliui Michaelui I sovietinį pergalės ordiną. Paprastai jis buvo suteikiamas kariniams vadams, kurie sėkmingai įvykdė didelę strateginę operaciją, kuri turėjo didelės įtakos viso karo eigai.
Kiti Sąjungininkų ordino gavėjai buvo JAV generolas Dwightas Eisenhoweris, JK feldmaršalas Bernardas Montgomery, Jugoslavijos maršalas Josipas Brozas Tito ir Lenkijos maršalas Michał Rola-Żymierski.
Pakeitęs karo puses – iš Vokietijos sąjungininko į antihitlerinės koalicijos – Michaelas I sugebėjo išlaikyti savo sostą. Susiklostė paradoksali situacija, kai šalis, tvirtai patekusi į SSRS interesų įtakos sferą, toliau išliko monarchija. Maskvoje Rumunija juokaujamai buvo vadinama kaip „socialistinė monarchija“, o pats Michaelas I – „komjaunimo karaliumi“.
Tačiau ši situacija negalėjo tęstis ilgai. 1947 m. gruodžio 30 d. vietos komunistų valdžia privertė karalių atsisakyti sosto ir palikti šalį. Tą dieną buvo paskelbta Rumunijos Liaudies Respublika.
