Kūdikiai nėra tokie "kvaili" kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio  (4)

Seniai pastebėta, kad vienerių metų vaiką labai lengva aplošti žaidžiant antpirščiais – net jei žaidžiama atvirai, negudraujant. Ir pagrindinė priežastis yra ne vaiko kvailumas, ar nepakankamai susiformavusi trumpalaikė atmintis, o dėmesys, kurį vaikas atkreipia į psichologo-eksperimentatoriaus veido išraišką, rašo gazeta.ru.

Stereotipinis vaikų elgesys, pasirodo, yra visai ne stereotipinis.

Josefas Topalis ir jo kolegos susidomėjo pasikartojimo efektu, aprašytu dar prieš pusę amžiaus, tačiau iki šiol deramai nepaaiškintu.

Jei 8–12 mėn. vaikui parodomas žaisliukas, kuris paslepiamas po gaubtu A, o po to jo akyse paslepiamas po gaubtu B, rankas vaikas ties į pirmąjį gaubtą. Tačiau šiek tiek vyresnio vaiko panašiai „apgauti“ nepavyks.

Labiausiai paplitusi šį fenomeną aiškinantį hipotezė – nepakankamai išlavinta trumpalaikė atmintis. Maži vaikai sėkmingai atlieka tiesioginius atminties tikrinimo testus galbūt šiek tiek blogiau nei suaugusieji, bet nė kiek ne blogiau nei gyvūnai, kurių tokiu žaidimu antpirščiais neapgausi.

J. Topalis spėja, kad šio eksperimento rezultatus lemia ne ypatingas aplinkos ir objektų suvokimas, o pernelyg ryškus paties eksperimentą vykdančio asmens vaidmuo.

8–10 mėn. kūdikius mokslininkai suskirstė į tris grupes po 14 žmonių. Po to kiekvienam mažyliui parodė pirmiau aprašytąjį „fokusą“ su dviem gaubtais.

Pirmojoje grupėje eksperimentą vykdęs asmuo aktyviai bendravo su vaiku, jam daug šypsojosi, merkė akį ir kalbino. Antrojoje grupėje mergina-auklėtoja sėdėjo pusiau nusisukusi nuo mažylio – taip, kad jis nematytų jos veido išraiškų. O trečiojoje grupėje visas manipuliacijas vykdė „vaiduoklis“, t. y., gaubtai patys savaime skraidė virš stalo, o mažylis, kai tikras lėlių spektaklio žiūrovas, nė neįsivaizdavo, kad juos valdo žmonės.

Paaiškėjo, kad svarbiausią vaidmenį vaidina mokslininkų grimasos.

„Suklydusių“ vaikų skaičius pirmojoje grupėje nesiskyrė nuo rezultatų, kuriuos psichologai aprašo jau pusę amžiaus, o kitose grupėse tokių „nevykėlių“ buvo du kartus mažiau.

Vadinasi, vaikus glumina ne pats kito žmogaus buvimas, o jo grimasos ir pastangos užmegzti kontaktą.

Publikacija žurnale „Science“ dar kartą patvirtino, kad kūdikiai nėra kvaili, tiesiog informaciją suvokia kitaip, nekalbant jau apie šio suvokimo akcentus. O tam, kad vaiką apgautum negudriu fokusu, net ir suaugusiojo proto daug nereikia.

Aut. teisės: delfi.lt

(0)
(0)
(0)

Komentarai (4)

Susijusios žymos: