Pigaus vandens amžius baigiasi, perspėja ekologai  (41)

Nuo žmonijos įveiktos naftos gavybos viršūnės jau matyti ir kita – gėlo vandens rezervų viršukalnė. Nors esame įpratę manyti, kad šioje vandens planetoje jo ištekliai niekada nesibaigs, mokslininkai perspėja apie ateityje gresiančius „vandens karus“ ir gyvenimą nuolatinio „vandens streso“ sąlygomis.

Didėjantis pasaulio gyventojų skaičius, besikeičiantys mitybos įpročiai ir nepaliaujamai augantis vandens naudojimas pramonės ir žemės ūkio reikmėms priartino pigaus vandens eros pabaigą, rašo britų dienraštis „The Times“.

Apie pavojus, kylančius dėl didėjančio gėlo vandens išteklių eikvojimo, metiniame pranešime perspėjo Kalifornijos (JAV) Ramiojo vandenyno instituto mokslininkai. Ekologai jau pradėjo vartoti terminą „ekologiško vandens viršūnė“. Jis nusižiūrėtas iš plačiai paplitusios sąvokos „naftos gavybos viršūnė“ ir reiškia, kad pasaulis priartėjo prie natūralios gėlo vandens išteklių ribos, kurią peržengus gavyba vis labiau ima atsilikti nuo didėjančios paklausos.

Ramiojo vandenyno instituto – vieno žymiausių gėlo vandens resursų tyrimų centrų – prezidento daktaro Peterio Gleicko teigimu, pasaulis jau susidūrė su besibaigiančių atkuriamų vandens resursų grėsme. Žmonija žemės ūkio, pramonės bei kitiems gamybos poreikiams patenkinti naudoja apie pusę pasaulio atsinaujinančių gėlo vandens resursų. Nepaisant to, milijardai žmonių priversti gyventi be elementariausių vandens tiekimo paslaugų, teigia P. Gleickas.

Pasak ekspertų, vienas svarbiausių veiksnių siekiant įveikti vandens krizę – kuo plačiau aiškinti visuomenei, kiek vandens prireikia kasdieninio vartojimo prekėms pagaminti, rašo „Times“.

Pavyzdžiui, remiantis Ramiojo vandenyno instituto ir organizacijos „Water Footprint Network“ skaičiavimais, vienai stiklinei apelsinų sulčių pagaminti reikia 850 litrų gėlo vandens. Kad būtų pagamintas 1 kg mikroschemų, prireiks apie 16 000 litrų. Dešrainio gamybai, priklausomai nuo mėsos rūšies ir jos kilmės šalies, reikia 2 400 litrų.

Nors gamybos poreikiams naudojamas gėlas vanduo įvairiais būdais grįžta į natūralią apykaitos sistemą, tai nebūtinai atsitinka tame pačiame regione, kur jis buvo panaudotas, be to, jo kokybė toli gražu ne visada leidžia efektyviai jį naudoti toliau. Ekspertų teigimu, vandens kaip regioninės įtampos veiksnio ir net karų priežasties reikšmė nuolat didėja.

„Vanduo – pagrindinė gyvybės sąlyga, jo ištekliai ir kokybė yra nepaprastai svarbūs visoms tautoms, ypač žemės ūkio ir sveikatos apsaugos požiūriu, - dienraštis cituoja D. Britanijoje veikiančios organizacijos „International Alert“ generalinį sekretorių Daną Smithą. Jo teigimu, vakarų Afrikoje, Gango ir Bramaputros baseine Nepale, Bangladeše ir Indijoje, o po dešimties metų – ir Peru – vykstantys upių vandeningumo pokyčiai kelia rimtą kruvinų konfliktų pavojų.

Honkongo universiteto geografas Davidas Zhangas JAV nacionalinės mokslų akademijos žurnale paskelbė tyrimo, kuriame analizavo 8 000 daugiau nei per 500 metų pasaulyje kilusių karų priežastis, išvadas. Mokslininkas tvirtina, kad vandens trūkumas šia prasme vaidino žymiai svarbesnį vaidmenį, nei buvo manoma iki šiol. „Mes perspėjame apie pavojų, nes resursų mažėjimas yra viena svarbiausių karų priežasčių. Žmonės neabejotinai dėl to konfliktuos“, - sakė jis dienraščiui.

Anot daktaro Gleicko, nors teoriškai atsinaujinantys vandens šaltiniai grįžta į ekosistemą ir jų naudojimas gali tęstis neribotą laiką, besikeičiantys vandens naudojimo būdai ir jo kokybės blogėjimas reiškia, kad gėlo vandens perdirbimo metodai taps brangesni.

Mokslininko teigimu, kai gėlo vandens vartojimo mastai peržengia maksimalios jo gavybos „viršūnę“, aplinkai daroma žala persveria žmonių gaunamą naudą. Pasak jo, daugelis pasaulio regionų jau peržengė „vandens viršūnės“ ribą, ir mes naudojame daugiau vandens, nei ekologinė sistema gali atlaikyti.

Viena didžiausių problemų – milžiniškas ir dažnai itin neefektyvus vandens naudojimas pramonėje ir žemės ūkyje, rašo „Times“. Jungtinių Tautų ekspertų skaičiavimais, šiuo metu daugiau nei trečdalis žmonijos kenčia nuo geriamojo vandens trūkumo. Prognozuojama, kad iki 2020 m. vandens naudojimas išaugs 40 proc., lyginant su dabartiniu jo gavybos lygiu, o iki 2025 m. 2 iš 3 žmonių gyvens nuolatinio „vandens streso“ sąlygomis.

Aut. teisės: TV3
TV3

(1)
(1)
(0)

Komentarai (41)

Susijusios žymos: