Gyvenimiškos istorijos. Rizikingi vandens gręžiniai gali pridaryti daugiau bėdos, nei naudos  (2)

Tai tikra, vis dar besitęsianti istorija, kuri su tuo nesusijusiems žmonėms svarbi ne tiek konkrečių asmenų ar įmonių veiksmais, o bendrai pažintine prasme – kokia iš tikro gali būti trapi gamtos pusiausvyra ir kartais verčiau pasiremti vietinių senų žmonių išmintimi, o ne paviršutiniškai konkrečią situaciją žinančiais specialistais.

Aukštadvario gyventojai sutrikę ir pasipiktinę: po giluminių gręžinių bendrovės zondavimo bandymų miestelyje išseko trylika šulinių, atsivėrė dvi gėlo vandens upės. Matydami savo šuliniuose senkantį vandenį, žmonės pradžioje manė, kad tai dėl sausros. Tačiau pamatę, kad tokia pat bėda ištiko ir daugelį kaimynų, sukruto ieškoti priežasties.

Netrukus paaiškėjo, kad gėlas vanduo iš požeminių klodų šniokšdamas kliokia į Verknės upės senvagę. Dabar aukštadvariečiai svarsto galimybę prisiteisti atlygį už padarytą žalą ir žada reikalauti, kad būtų peržiūrėtos tokių bendrovių licencijos dirbti.

Sausa, nors bulves pilk

Elena Umivalnykienė į senolės Jadvygos Vitienės kiemą atnešė kibirą vandens. Pavymui sunkiai pasiramsčiuodama atskubėjo ir pati šeimininkė. Kaip apsirūpinti vandeniu – dabar jos opiausias kasdienis rūpestis. Šuliniui išsekus, senolei tenka prašyti pagalbos tai vienų, tai kitų kaimynų.

Pastarąjį mėnesį visiškai išdžiūvęs šulinys per savo tarnavimo laiką, daugiau nei keturiasdešimt metų, moteriškei nė karto nebuvo iškrėtęs tokios išdaigos.Vandens pakakdavo ir per didžiausias sausras – ne tik buitinėms reikmėms, bet ir gyvuliukams girdyti, daržams laistyti. Tą patį tvirtino ir kiti Aukštadvario (Trakų r.) gyventojai, kurių šulinius netikėtai paliko vanduo. Aldona Dovidonytė tvirtino, kad jos šulinys – vienas seniausių miestelyje. Prieš Antrąjį pasaulinį karą jį bendromis lėšomis iškasė bene trys gyventojai. Šulinys buvęs vandeningas. Ir anuomet, ir dabar tenkino kelių šeimų reikmes. Išliko reikalingas ir nutiesus vandentiekio trasą.

Vytautas Dauda – taip pat tarp tų Aukštadvario laimingųjų, kurie jau gali mėgautis centralizuotai tiekiamu tyru vandeniu. Tačiau kaip išsiversti be šulinio, ūkininkaujantis vyras neįsivaizduoja, juolab kad per žiemos speigus vandentiekio trasa užšąlanti.

Vamzdžiais – į upelį

Miestelyje išseko trylika šulinių. Kol kas nežinia, ar toks pat likimas negresia ir kitiems gėlo vandens šaltiniams. Išsekusių šulinių savininkai netrukus pradėjo įtarti, kur galėjo išeiti vanduo.

Pėdsakai veda prie Aukštadvaryje stebuklingu būdu atsivėrusių dviejų gėlo vandens upių. Jos polietileniniais vamzdžiais kliokia tiesiog į Verknės upelį. Vienu vamzdžiu per valandą išteka apie 100 kub. m, o kitu – apie 70 kub. m gėlo vandens. Nors šaltinio vandens pilstymo cechą atidaryk! Šios upės atsivėrė dėl nesėkmingų giluminių gręžinių.

UAB „Trakų vandenys“, numatydami atnaujinti Aukštadvario valymo įrenginius ir norėdami įvertinti projektui reikalingas lėšas, kreipėsi į UAB „Kelprojektas“, kad inžinerinių tyrinėjimų grupė atliktų statinio zondavimo bandymus. Zondui pasiekus 13,6 m gylį, netikėtai ištryško fontanas. Specialistams jį šiaip taip pavyko suvaldyti užpylus gruntu bei vamzdžiu nukreipus į Verknės vagą. Tačiau vandens lygis miestelio šuliniuose staigiai ėmė kristi šiek tiek vėliau – kai panašus fontanas ištryško pačiame miestelyje, Verknės upelio slėnyje.

Gyvenamąjį namą besistatantis Zenonas Didžiulis vasarą sprendė klausimą, kaip apsirūpinti vandeniu. Galimybės prisijungti prie miesto vandentiekio tinklų šiame slėnyje kol kas nėra, todėl „Trakų vandenys“ rekomendavo įsirengti gręžinį. Turėdamas tokiems darbams reikiamus leidimus, Z.Didžiulis kreipėsi į Elektrėnuose įsikūrusią įmonę UAB „Eldeiromas“.

Spalio 14 d. specialistai ėmė darbuotis žvalgybiniu kaltu, kai staiga iš 12 m gylio į dangų šovė artezinio vandens srovė. Tai akimirksniu pakoregavo darbų planą. Iškilo grėsmė, kad nevaržomai trykštantis vanduo gali paplauti statomo namo pamatus. Siekdami išvengti dar didesnės bėdos, pasikonsultavę su nepriklausomais konsultantais, „Eldeiromo“ specialistai pasielgė jau aprašytu būdu – privežė grunto ir artezinį vandenį nukreipė į Verknę.

Slėnyje net šulinių nekasdavo

Praėjo gal mėnuo, kai, prakirtus artezinio vandens gyslas, pradėjo sekti šuliniai. Susirūpinę gyventojai kreipėsi į seniūnę Jadvygą Dzencevičienę. Pamačiusi kliokiančias upes ir pakitusią Verknės upelio vagą, seniūnė stvėrėsi už galvos. Nuo gimimo aukštadvarietė gerai žino, kokia trapi yra šaltiniuota Aukštadvario gamta.

Atvertų žemės žaizdų pasekmės sunkiai nuspėjamos. Išdžiūvę šuliniai gali būti tik preliudija. Seniūnė baiminasi, kad, ištuštėjus požeminio gėlo vandens gysloms, gali atsiverti smegduobės, pakisti unikalus kraštovaizdis. Iškilo grėsmė ir paprastajam rėžiukui – į Lietuvos raudonąją knygą įrašytam Verknės baseine vešinčiam augalui, kurį pagal Mažųjų projektų programą saugo vietos bendruomenė.

Kokios tikėtinos pasekmės ir kaip jų išvengti, atsakymą jau šiomis dienomis turėtų pateikti Lietuvos geologijos instituto hidrologai.

Aukštadvariečiai nelinkę nusileisti. Jie svarsto galimybę prisiteisti padarytos žalos atlyginimą. Be to, yra pasiryžę reikalauti, kad giluminių gręžinių bendrovėms būtų peržiūrėtos licencijos. Jei darbų vykdytojai būtų pabendravę su vietos žmonėmis, suprastų, kodėl sodybose Verknės slėnyje nėra šulinių. Žmonės nuo seno semdavo vandenį iš šaltinio. Šulinių nekasdavo, nes vengė sutrikdyti jautrią gamtą. Dvarininkas Vladas Mongirdas, Aukštadvarį išgarsinęs šaltiniuotuose tvenkiniuose auginamais upėtakiais, savo laiku vietos gyventojams yra prasitaręs: kada nors Aukštadvaryje atsivers didelė požeminė upė ir padarys žmonėms daug žalos.

Specialisto komentaras: tokios vietos – didesnės rizikos

Ričardas Zabulis, Lietuvos geologijos tarnybos vyriausiasis hidrologas

Tokių įvykių retkarčiais nutinka. Kalta ne tiek specialistų kompetencija, o labai sudėtingos hidrologinės sąlygos. Įgilintas slėnis, šaltiniuotas šlaitas. Tokiose vietose gręžti labai rizikinga, geriausia visai negręžti. Pradūrus horizontą, vanduo pradeda fontanuoti, o užkimšti labai sunku.

Kas atsakingas Aukštadvario atveju? Dabar dar sunku pasakyti. Tačiau kol kas negalima tvirtinti, kad būtent dėl gręžinio šuliniuose sumažėjo vandens. Gruntinio vandens lygis Lietuvoje mažėja visur.

Tokių sudėtingų vietų kaip Aukštadvaryje yra ir daugiau – pvz., šlaituose prie Dubysos ir kitur, kur yra gilūs slėniai, šaltiniai. Šlaite gręžiant, gali būti proveržiai. Gyventojai neturėtų užsakinėti gręžinių. Geriausia išeitis – vandentiekis. Darbus vykdančios įmonės taip pat turėtų žinoti rizikingas vietas, perspėti užsakovus.

Aut. teisės: Valstiečių laikraštis
Valstiečių laikraštis
Autoriai: Irma Dubovičienė

(0)
(0)
(0)

Komentarai (2)