Rolandas Maskoliūnas. Povandeninė archeologija  (0)

Vanduo, kaip ir ugnis, pasižymi magiška trauka. Kada ir kaip atsirado povandeninė arba šlapių vietų archeologija? Ką galima rasti po vandeniu ir kodėl verta dėl to vargti?

Prie žemės archeologijos esame pripratę. Tačiau iš povandeninių objektų galima labai daug sužinoti apie žmonių gyvenimo būdą, tautų istoriją. Po vandeniu žymiai ilgiau išlieka įvairūs objektai, ypač organinės liekanos. Pavyzdžiui, iš bronzos amžiaus laikų Lietuvoje, sausumoje nebuvo rasta jokių organinių artefaktų. Todėl po vandeniu aptiktas medinis šaukštas yra vienintelis toks objektas. Taip pat rasta ir laivų liekanų. Mokslininkams labai svarbu žinoti, kad povandeniniai objektai ir žemės objektai yra susiję. Tai leidžia patikslinti ir geriau atkurti istoriją. Žodžiu, negalima atskirti povandeninės ir paprastos archeologijos.

Pagrindinis būdas mokslininkams tirti istorinę žmonijos praeitį - seniausių gyvenviečių, miestų, būstų, įtvirtinimų, kapaviečių archeologiniai kasinėjimai. Naudodami moksliškai pagrįstus metodus, archeologai dažniausiai kasinėja žemės paviršių. Tačiau „povandeninė" archeologija - ne mažiau svarbi. Palyginus su žemės archeologija, ji yra jauna. Nors jau Antikos laikais mėginta pamatyti, kas glūdi po vandeniu. Tą tvirtino ir graikų istorikas Herodotas.

Ištakos

Šis mokslas atsirado 1900 metais Viduržemio jūroje, kadangi jos dugne gausu prieš du tūkstančius metų nuskendusių daugiairklių galerų su vyno amforomis ar kitokiais kroviniais. Taip pat iš antikos šventyklų pagrobtų statulų ir religijos kulto daiktų. Žvejai nuolat ištraukdavo įvairių senovinių daiktų. Pirmieji oficialiai įregistruoti povandeniniai radiniai priskiriami XVIII amžiui, kai žvejų tinklai netoli Livorno iškėlė bronzinį torsą ir keturis biustus, tarp jų - Homero ir Sofoklio. Vėliau prie Elbės salos buvo iškelta bronzinė dievo Apolono skulptūra, nukalta V amžiuje prieš Kristų, dabar saugoma Luvre. Prie Rodoso buvo sužvejota bronzinė Gorgonos skulptūra. 1907 metais iš Viduržemio jūros prie pietinės Graikijos į paviršių buvo iškeltas jūrų dievas Poseidonas.

Povandeninė archeologija itin priklauso nuo technologijų. Jeigu penktame XX amžiaus dešimtmetyje legendinis nardytojas ir mokslininkas Ž. Kusto išranda kvėpavimo aparatą. Nuo to ir prasidėjo spartesnis šios mokslo srities vystymasis. Iki tol žmonės traukdavo radinius iš vandens, naudodami žnyples.

Technologijos

Kai kuriais atvejais po vandeniu galima aptikti tai, ko nebūna po žeme. Be abejo, tą padaryti ne taip jau paprasta. Reikia spacialių metodikų, technologinių priemonių. Tokių, kaip vaizdo kameros, sonarai, skaneriai. Ir, aišku, archeologų, kurie mokėtų ir norėtų dirbti po vandeniu. Povandeniniai archeologai, jeigu juos galima taip vadinti, skirstomi į dvi rūšis. Vieni iš jų tyrinėja jūrų ar net vandenynų dugną. Kiti savo mokslinį smalsumą tenkina, nardydami ežeruose bei upėse. Ten irgi galima rasti labai įdomių objektų.

Reikia skirti jūrinę archeologiją ir vidaus vandenų archeologiją. Jūra - tai uostai, laivai, jų liekanų tyrimai. Žmonės, dirbantys vidaus vandenyse, tyrinėja gyvenvietes, laidojimo vietas.

Gan dažnai spaudoje rašoma apie lobių ieškotojus. Tai stiprūs archeologų varžovai. Kaip sekasi su jais konkuruoti, o gal - susitarti? Lobių ieškotojai paprastai yra labiau „pasikaustę" technologiškai. Visame pasaulyje archeologai susiduria su ta pačia problema. Kontroliuoti lobių ieškotojų neįmanoma. Patirtis rodo, kad geriausia su jais susidraugauti. Jie tada gali suteikti svarbios informacijos.

Povandeninė archeologija Lietuvoje

Susidomėjimas Lietuvos povandeniniu pasauliu prasidėjo XX amžiaus pradžioje. Tą paskatino XIX amžiuje Šveicarijoje, Ciuricho ežere atrastos polinės gyvenvietės. Lietuvos archeologai ir istorikai pradėjo mąstyti, kad jų turėtų būti ir Lietuvoje. Bet nebuvo techninių galimybių tą patikrinti. Todėl iki pirmosios polinės gyvenvietės atradimo Lietuvoje prabėgo visas šimtmetis. Nuo 1995 metų povandeninė archeologija pradėjo vystytis gan sparčiai. Ir nors mūsų šalyje šios srities žinovų bei entuziastų kol kas yra nedaug, jie jau gali pasigirti įdomiais rezultatais.

Lietuvos archeologija skaičiuoja antrą šimtmetį, o povandeninė archeologija bent dešimt kartų jaunesnė. Prieš dvidešimt metų prasidėjo pirmieji tikslingi nardymai. Pirmtakas - prof. V. Žulkus, kuris susidomėjo Platelių viduramžių tiltu. Ten stovėjo pilis, kurios poliai išlikę ik šių laikų.

Prasidėjus kasinėjimams Platelių ežere, prof. V. Žulkus suintrigavo ir dr. Z. Baubonį užsiimti povandenine archeologija. Su Torunės archeologais jis ėmė žvalgyti rytų Lietuvos ežerus. Vėliau - Lietuvos upių vagas, ieškodamas objektų, susijusių su laivininkystės istorija Lietuvoje. Pastangas apvainikavo 2000 metais rasta pirmoji polinė gyvenvietė Luokesų ežere.

Kaip teigia Z. Baubonis, dar prieš polinės gyvenvietės atradimą. Nemune ties Merkine atsivėrė žinomo laivo liekanos. Pavyko iš upės dugno atkasti tas liekanas. Kol kas nežinoma, ar tai visų išsvajota vytinė. Vytinės žinomos nuo viduramžių. Jos pasižymėjo dideliais gabaritais. Tai buvo 50 - 60 m ilgio upiniai laivai. Rasto laivo dugno fragmentas nesuteikia patikimos informacijos. Bet tai tikrai upinis laivas. Per šešerius metus laivo likučius pavyko užkonservuoti. Dabar jis pervežtas į Panemunių regioninio parko Nemuno istorijos muziejų ir greitai bus eksponuojamas. Kitas įdomus su laivininkyste susijęs objektas - Merkio žiotyse rastos viduramžių upių uosto liekanos.

Kaip minėta aukščiau, organiniai objektai, dirbiniai iš medžio, kaulo išlieka dumble geriau, negu sausumoje. Luokesų ežere rastos virvutės, tošies dirbiniai. Tokie radiniai išlieka tik Lietuvos pelkėse. Jeigu iš mūsų gyvenimo pašalintume visus daiktus iš medžio ir odos, palikdami tik geležį ir plastmasę, ateities archeologų, tyrimėjančių mūsų pasaulį, suvokimas apie mūsų gyvenimą pasikeistų iš esmės.

Polinės gyvenvietės

Šiuo metu bene svarbiausias Lietuvos povandeninių archeologų tyrimų objektas - minėta polinė gyvenvietė Luokesų ežere. Šalies archeologijai tai labai svarbus įvykis, padedantis atkurti mūsų protėvių praeitį ir gal net rekonstruoti kai kuriuos jų gyvenimo būdo ypatumus. Pasaulyje tokių gyvenviečių likučiai buvo atrasti ir pradėti tyrinėti kur kas anksčiau. Tiesą sakant, būtent šie atradimai Europoje ir pagimdė šiuolaikinę povandeninę archeologiją.

Šveicarijoje atrastos polinės gyvenvietės tapo netgi politiniu įvykiu. Dėl to susidomėjimas šiais objektais paplito visoje Europoje. Tokių gyvenviečių liekanų buvo surandama visur. Tai įvardijama kaip polinių gyvenviečių karštligė. Susidomėjimas tokiais objektais pasiekė ir Rytų Europą. Ypač Lenkiją, nes ten buvo rasta labai daug tokių, įvairaus tipo gyvenviečių. Lietuviai irgi nusprendė patikrinti ežerų turinį. Į paieškas įsitraukus daugiau žmonių, archeologams nusišypsojo laimė.

Kaip sako Z. Baubonis, praktika rodo, kad geriausia yra nardyti ir pasitikėti nuojauta bei archyvais. Luokesų ežere yra dvi gyvenvietės. Po vandeniu dumble rastos gerai išsilaikiusios prieš 2 500 metų statytos gyvenvietės medinės konstrukcijos, židinių liekanos, brūkšniuotoji keramika, titnaginiai dirbiniai ir akmeninio kirvio dalys. Rasta ir unikalių radinių - varinis papuošalas, medžio plaušo virvutė, beržo tošies kibirėlio dugnas. Šiais metais pirmąją Luokesų ežero polinę gyvenvietę tyrinėja jungtinė Lietuvos archeologijos draugija, viešoji įstaiga „Kultūros paveldo išsaugojimo pajėgos" ir iš Šveicarijos miesto Bazelio bei Oksfordo atvykusi universitetų mokslininkų grupė.

Luokesų gyvenvietė tyrinėjama jau dešimtą sezoną. Paaiškėjo, kad viena gyvenvientė yra apskritimo formos. Rasta ir dviejų dalių tvora, saugojusi gyvenvietę nuo kranto. Antroje vietoje - viena platforma. Abi šios gyvenvietės pastatytos 800 - 400 metais prieš mūsų erą. Abi buvo naudojamos vienu metu. Pirmoje žmonės gyveno, o antroji, ko gero, buvo naudota kaip sandėlis.

Naujausiuose archeologijos veikaluose, vadovėliuose šios gyvenvietės aprašomos kaip naujas apgyvendinimo tipas Lietuvoje. Bronzos amžiuje dominavo piliakalniai. Šios gyvenvietės suteikia naują požiūrį, kad žmonės mokėjo statyti, galėjo kirsti medžius, ręsti pastatus. Tai liudija apie tuo metu naudotas technologijas. Luokesų ežere pavyko rasti ir pirmuosius kiaulių kaulus. Tai rodo, kad žmonės pasirinko tokias vietas ne vien norėdami užsiimti žvejyba. Tos pakrantės tiko ir gyvulininkystei. Nauji atradimai keičia mūsų suvokimą apie Lietuvos priešistorę.

Tendencijos

Be abejo, kultivuoti povandeninę archeologiją kur kas sunkiau, negu sausumos. Viena vertus, mokslininkai turi būti ir nardytojai. Be to, dirbti po vandeniu pavojinga ir sunku. Tačiau svarbiausia - ištraukus kokį nors vertingą eksponatą, jį reikia greitai ir teisingai užkonservuoti, kad jis nesunyktų. Ypač, jeigu tai medinis laivas, kaulo dirbiniai arba kokia nors trapi molinė amfora. Todėl archeologai pradeda naudoti technologijas, kad žmogui nereiktų nė piršto sušlapti. O ir giliai dugne gulinčių vertingų artefaktų nebereikia judinti.

Pasaulyje populiarėja nedestruktyvių metodų taikymas. Stengiamasi kuo mažiau kasti žemę. Todėl archeologai naudoja įvairius skanerius. Fotografijos sujungiamos į erdvinį vaizdą. Kai kuriuos objektus reikia ištirti skubiai, kai yra gilinami uostai. Tai yra vadinamoji gelbėjimo arcehologija. Bet apskritai stengiamasi kuo mažiau liesti objektus ir nieko netraukti iš vandens.

Naujų metodų gimimas

Archeologai ir kompiuterių ekspertai iš Prancūzijos, Italijos ir Portugalijos dalyvauja Europos mokslo projekte VENUS. Jų tikslas - sukurti technologijas, kurios leistų rekonstruoti senovinio laivo liekanas. Virtualų laivą trimatėje erdvėje.

Tyrimai atliekami jūroje netoli Marselio. Giliai po vandeniu yra nuskendęs senovės Romos krovininis laivas. Archeologai nustatė, kad laivas nuskendo prieš 2100 metų, atsitrenkęs į rifą. Jis gabeno beveik tris tūkstančius Amforų, pripildytų Toskanos vyno, skirto Marseliui.

Senovinių romėnų laivų, plukdžiusių vyną ar įvairius kitus krovinius, liekanos labai svarbios. Supratę šių laivų struktūrą, archeologai galės pasakyti, kiek ir kokių amforų jie plukdė. Taip pat nustatyti prekybos kelius Viduržemio jūroje, egzistavusius romėnų laikais. Ypač tuos, kurie susiejo vakarų šalis: Prancūziją, Italiją ir Ispaniją. Tai komercinė, prekybos istorija. Jos analizė leis išsiaiškinti, kokie kultūriniai mainai vyko tuo metu.

Leistis giliau negu 60 metrų narams archeologams pavojinga. Tiriamas laivas guli net 105 metrų gylyje. Todėl iki šiol archeologams teko remtis tik standartinėmis dvimatėmis fotografijomis ir filmuota medžiaga.

Skaitmeniniame modelyje viską galima rekonstruoti milimetrų tikslumu. Taip išmatavus atstumą tarp dviejų objektų, apskaičiuojamas bendras krovinio tūris. Kadangi tikslumas labai svarbus, galima netgi atskirti vieną amforą nuo kitos. Pavyzdžiui, pagal jos stilių - gamintojo ženklą. Tai virtualios tikrovės modelis, kurį galima naudoti kaip tikrą.

Povandeninio roboto operatoriai fotografuoja amforas. Fotografuojama trimis rakursais, kad būtų galima sukurti erdvinį paskendusių objektų vaizdą. Siekiant papildomo tikslumo, poziciniai duomenys įterpiami kiekviename vaizde. Fotografuodama amforas, kamera įrašo skatmeninius navigacijos duomenis: platumą, ilgumą, gylį, kuriame objektas yra ir atstumą nuo paskendusio laivo. Tie duomenys gyvybiškai svarbūs trimatei rekonstrukcijai.

Signalai iš Globalinės Padėties nustatymo sistemos palydovų negali taip giliai prasiskverbti. Todėl kompiuterinius duomenis tenka apdoroti, pasitelkus žmogaus sumanumą. Vaizdai sustiprinami sonaru gauta informacija. Mėginama sujungti duomenis, gautus akustiniais ir optiniais jutikliais. Šviesa sunkiai prasiskverbia pro vandenį. Fotografuoti galima ne didesniu negu trijų metrų atstumu. Kita vertus, garsas kur kas geriau sklinda vandeniu. Todėl naudojamos ir registruojamos garso bangos, atsispindinčios nuo dugno. Tai duoda labai tikslų vaizdą. Tokiu būdu gauta informacija nurodo labai tikslią laivo poziciją.

Kompiuterių mokslininkai analizuoja kamera gautus duomenis. Jie sukūrė programą, kuri leidžia nuotraukas sugrupuoti eilės tvarka pagal navigacijos duomenis. Norėdami užbaigti vaizdo kūrimą, jie prideda sonaru gautus duomenis. Procesas toks sudėtingas, kad prireikia dviejų valandų perkelti duomenis ir atlikti būtinus skaičiavimus.

Mokslininkams pavyko sukurti realiu laiku gaunamą trimačių foto vaizdų mozaiką. Daugiau kaip 600 spalvotų fotonuotraukų. Tai suteikia povandeniniams archeologams du privalumus. Kadangi procesas vyksta realiu laiku, galima per vieną dieną nufotografuoti kur kas daugiau. Nebereikia grįžti kita dieną. Tai taupo pinigus ir laiką. Antra vertus, peržvelgę trimates nuotraukas, archeologai gali nuspręsti, kurią vietą vertą pradėti tirti nuodugniai. Dabar norima sukurti tikroviškesnius vaizdinimo metodus, kad archeologai galėtų darbuotis, visiškai nesušlapdami kojų.

Pasauliniai vandens prekybos keliai buvo toli nuo Lietuvos. Tačiau neseni Rusijos povandeninių archeologų darbai parodė, kad Baltijos jūra - ne mažesnis klondaikas, negu kiti pasaulio vandenys. Su sonarais surasta dešimtys povandeninių objektų. Pradedant buriniais laivais ir baigiant povandeniniais. O archeologams kiekvienas povandeninis objektas yra tikras lobis.

Aut. teisės: Erdvėlaivis Žemė
Autoriai: Rolandas Maskoliūnas

(2)
(0)
(2)

Komentarai (0)