Jonas Kubilius: iš dviejų begalybių amžiaus  (3)

„Dvi stačios begalybės“, - apie savo amžių juokavo 88 metų matematikas akademikas Jonas Kubilius. Naujos matematikos šakos - tikimybinės skaičių teorijos - kūrėjas, ilgametis Vilniaus universiteto (VU) rektorius ir dabar intensyviai dirba. Tik šiemet atsisakė dėstyti.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

„Reikia pataupyti sveikatą. Be to, noriu daugiau padirbėti prie rašomojo stalo, - sakė profesorius. - Be grynosios matematikos, pats rašau ir kitus organizuoju rašyti Lietuvos matematikos istoriją. Mūsų šalyje mokslo istorija per mažai domimasi. Nors matematikos istorijų yra, jos veikiau žurnalistinio, o ne mokslinio pobūdžio. Rimtesnių studijų dar labai nedaug.“

Tikriausia draugė

Profesorius J.Kubilius neslėpė, kad šie metai jam buvo sunkūs. Pats pusantro mėnesio gulėjo ligoninėje, tik prieš porą mėnesių grįžo namo, o visai neseniai netikėtai mirė žmona. Kartu su Valerija išgyveno 59 metus. Užaugino du vaikus. Sūnus Kęstutis Kubilius - matematikas, Vilniaus Gedimino technikos ir Vilniaus pedagoginio universitetų profesorius, Matematikos ir informatikos instituto tarybos pirmininkas. Duktė Birutė Petrauskienė - medikė, VU docentė ir vieno VU ligoninės Santariškių klinikų kardiologijos skyrių vedėja.

„Mano tikriausia gyvenimo draugė, - apie žmoną kalbėjo akademikas. - Buvo labai mylinti, darbšti, rūpestinga, sąžininga, geranoriška, visada pasirengusi padėti kitam. Ir vaikus gerai auklėjo, ir namų ūkis buvo jai ant pečių. Žinoma, ir man tekdavo. Namą aš statydinau, kai atsirado galimybių, pradėjau daugiau uždirbti. Tačiau visada maitinausi namie. Parvažiuodavau pietų automobiliu ar kartais pėsčiomis pareidavau: nuo universiteto - tik trys su puse kilometro.“

Kubilių šeimoje buvo tradicija, ir dabar ji, nors žmonos nebėra, puoselėjama. Sekmadieniais pietų į namus Antakalnio gatvėje susirenka visi Vilniuje gyvenantys giminaičiai. Dažniausiai valgomi bulviniai lietuviški patiekalai.

Paliekant istorijai

Matematikas, nors ir išmuštas iš įprastų gyvenimo vėžių, stengiasi tęsti pradėtus darbus. Jau senokai rašo, bet tarp kitų darbų vis nebaigia knygos apie matematiką Lietuvos aukštosiose mokyklose tarpukariu. Medžiaga beveik visa surinkta, tik reikėtų dar šiek tiek pasitikrinti archyvuose. Jau nemažai ir parašyta, tačiau norėtų kai ką paredaguoti, apgalvoti, paanalizuoti. Akademiko suburtas autorių kolektyvas parašė knygą apie matematiką pokariu, kai ji, kaip mokslas, iš tikrųjų atsirado mūsų šalyje. Šiemet išleistas straipsnių rinkinys „Matematinė mintis Lietuvoje“.

„Dar rašau prisiminimus, - pasakojo J.Kubilius. - Bet jie - archyvui, nes pirmiausia yra daug detalių, kurios įdomios tik man, maniškiams, artimiems žmonėms. Kitas dalykas, rašau apie visus nesivaržydamas. Nenoriu nieko įžeisti, esu linkęs įžvelgti, ką žmogus turi gero. Tačiau yra ir tokių, kurie darė klaidų, negerų dalykų. Manau, tai turi likti istorijai, bet dabar yra jų vaikai, artimieji. Kam jiems to reikia?! Turbūt paantraštėje nurodysiu, kad bus galima skaityti tik praėjus tam tikram laikui arba gavus mano sūnaus ar dukters leidimą.“

Jauniausias - seniausias

Akademikas nuo 1945 metų dirbo VU. Maždaug nuo tada iki dabar ir dėstė. Buvo tik aspirantūros pertrauka tuometiniame Leningrade pas žymų mokslininką akademiką Jurijų Liniką. VU rektoriumi paskirtas 36 metų. Mokslininkas prisiminė, kad pristatant jį kolektyvui vienas garbaus amžiaus dėstytojas suabejojo: kažin ar ne per jaunas?!

„Bet yra ir jaunesnių žmonių, užimančių svarbesnius postus, ypač per tokius pokyčius kaip dabar, kai atsikratėme okupacijos, - kalbėjo J.Kubilius. - Vis dėlto kai kuriais atvejais labai jauni žmonės nėra gerai. Reikia jungti jaunystės veržlumą su senųjų patirtimi, tačiau Lietuvoje senieji neretai buvo tiesiog nustumti ir niekinami, atseit „iš anos epochos“, jau sugadinti.“

O tada, atšilimo laikotarpiu, kai sovietinėje Lietuvoje tik pradėjo lankytis užsieniečiai, pas naująjį VU rektorių atėjo grupė žurnalistų. Jie ėmė kalbėti, kad Harvardo universiteto prezidentas yra jauniausias pasaulyje aukštosios mokyklos vadovas. Tačiau J.Kubilius buvo pora metų jaunesnis.

„Tada žurnalistai ir įsikando: jauniausias pasaulyje rektorius! - juokėsi matematikas. - Vėliau, kai 1991 metais išėjau, buvau turbūt ir seniausias. Norėjau išeiti gerokai anksčiau, bet prasidėjo suirutė, sąskaitų suvedinėjimas, reikėjo apsaugoti universitetą nuo tokių nekontroliuojamų dalykų. Ir pavyko, nes turėjau šiokį tokį autoritetą ir manęs vis dėlto paisė. Pati pertvarkymų pradžia universitete 1987-1988 metais buvo prasminga. Padarėme, ką reikėjo būtinai padaryti. Vėliau pavyko parengti naująjį statutą. Ilgai truko. Gerokai delsiau, nes norėta prirašyti visokiausių dalykų. Tačiau atėjo laikas ir mūsų statutas vis tiek buvo pirmasis Lietuvoje. Juo pasekė kitos aukštosios mokyklos. Tada jau organizavau rektoriaus rinkimus, pats juose nedalyvaudamas.“

Nauja kryptimi

Tikimybinės skaičių teorijos kryptis dabar toliau plėtojama Lietuvoje ir užsienyje. Nors ne taip intensyviai, nes jau daug padaryta. Liko klausimų, pasak matematiko, kurie sunkiai sprendžiami, bet darbų pasirodo. Žinoma, sritis dabar nėra tokia labai populiari kaip, tarkim, biochemija. Ji siauresnė, bet prieš penkiasdešimt metų, kai 1959-aisiais pirmojoje knygelėje J.Kubilius išdėstė svarbiausius savo teorijos principus, jo idėjos buvo tikras žingsnis į priekį ir sukėlė susidomėjimą pasaulyje.

Lietuvos leidyklai, išleidusiai šią knygą, tuoj pradėjo plaukti užsakymai. Mokslininkas parengė antrą papildytą leidimą. Jį išvertė į anglų kalbą ir išleido Amerikos matematikų draugija. Knyga JAV buvo išleista penkis kartus. Ji nagrinėta per matematikų seminarus Čekijoje, Olandijoje, Anglijoje, Amerikoje, Indijoje, Japonijoje.

„Buvo laikas, kai dažnai važinėdavau į konferencijas ir skaitydavau pranešimus, - prisiminė mokslininkas. - Tai jau jaunystė. Dabar nebevažiuoju. Sunkoka vaikščioti. Pastarąjį kartą 2005-aisiais buvau nuvykęs į Sankt Peterburgą, kai buvo minima mano buvusio, deja, jau mirusio, vadovo 90 metų sukaktis. Prieš tai dar skaičiau pranešimą Austrijoje.“

Geriausia reforma

Profesorius J.Kubilius prisipažino, kad nuo pat pradžios labai piktai atsiliepdavo apie švietimo ir mokslo reformą Lietuvoje, bet pamatęs, jog iš to nėra jokios naudos, nustojo kalbėti. Žinoma, ir toliau domisi, kas daroma.

„Geriausia reforma būtų, jei Švietimo ir mokslo ministerija gerokai susimažintų etatų, - įsitikinęs matematikas. - Sumažėtų instrukcijų ir visokių kvailybių. Prigalvoja, ko visiškai nereikia, kad pateisintų savo egzistavimą. Jeigu mokytojas nenori dirbti, jį reikia vyti, o ne instrukcijomis priversti dirbti. Panašūs dalykai kaip ir sovietmečiu. Studijų kokybė prastėja, nes pirmiausia iš vidurinės mokyklos ateina daug blogai parengtų abiturientų. Kita vertus, dabar aukštasis mokslas pasidarė masinis kaip vidurinis išsilavinimas. Dar ir dėl to krito lygis.“

Akademikas kritikavo siekius laisvosios rinkos principais organizuoti aukštųjų mokyklų valdymą, perimti amerikietiškąją sistemą. Amerikoje ji galbūt tinka, o Lietuvoje - visiškai ne. J.Kubiliaus manymu, derėjo tik ištaisyti, kas būtina, nes mūsų sistema buvo ne tokia ir bloga. Žinoma, reikia, kad aukštosios mokyklos užsidirbtų pinigų, bet tikras mokslas jų neduos jau rytoj. Pagaliau tokioje mažoje Lietuvoje sukurti, pavyzdžiui, iš esmės naują vaistą nėra nei tiek mokslininkų, net visus, kurie galėtų dirbti laboratorijose, kartu sudėjus, nei tokių lėšų.

„Dabar prasidėjo turtų, postų garbinimas, o tikros žmogiškosios vertybės nueina į antrą planą. Norima, kad rektorius būtų skiriamas ir jį skirtų kažin kokia taryba, kurią sudarant didžiausią įtaką turi ministerija, partijos, verslo atstovai ir taip toliau. Visko gali būti, - perspėjo mokslininkas. - Pavyzdžiui, Vilniaus universitetas turi milijardinį turtą. Kalbu ne tik apie istorinius pastatus, bet ir apie pačią vietą, įsigytą aparatūrą. Atsirastų daug norinčiųjų jį priglobti. Štai ir dabar kilo toks triukšmelis. Kol kas ne dėl universiteto - ar nereikėtų uždaryti Mokslų akademijos bibliotekos, esančios Tiškevičių rūmuose, o knygas išdalyti kitoms bibliotekoms. Protingam žmogui net į galvą neateitų mintis sunaikinti tokią vertingą biblioteką. Jaučiama tendencija ir pačią akademiją sunaikinti.“

Optimistiškai

Paklaustas dėl mokamų studijų, J.Kubilius prisipažino, kad jam nepatinka vadinamųjų krepšelių ir paskolų sistema, bet ji tik dabar pradeda veikti. Geriau bus matyti po metų ar dvejų. Viena aišku: valstybė nepajėgi išlaikyti tiek aukštųjų mokyklų. Kai kurie universitetai tokie silpni, kad jų būtų galima ir sumažinti.

„Kita problema - dabar jauni žmonės nori anksti pradėti gyventi nepriklausomai ir tuojau pat ieško darbo. Ne visiems studentams ir tėvai gali padėti. Nekalbu apie krizės metus - jau anksčiau beveik visi, kurie norėdavo, susirasdavo darbą, juo labiau kad moka dirbti kompiuteriais, - sakė profesorius. - Gerai, jei pusė studentų ateina į paskaitas. Pakėlėme girnas, bet vis dėlto tie, kurie gauna diplomus, ne blogiau negu užsienyje parengti. Visi, kurie išvažiuoja svetur, gauna darbus ir jiems neblogai sekasi.“

Tačiau išbėga iniciatyviausieji ir nėra kaip jų sulaikyti. Gerai, jeigu išvažiuoja, padirba ir grįžta atgal. J.Kubilius tikisi, kad į Lietuvą sugrįš ir jo vaikaitė Eglė, treti metai dirbanti odontologe Londone. Galbūt tą patį padarys ir kitas vaikaitis Jonas, studijavęs matematiką ir fiziką viename prestižiškiausių pasaulyje Masačusetso technologijos institute JAV, o doktorantūros studijas jau neuromokslų srityje tęsiantis Belgijos Liuveno universitete.

„Lietuvos ekonomika po truputį auga. Pastaruoju metu, kai įstojome į Europos Sąjungą, - gana sparčiai. Atvirai pasakysiu: Lietuvoje žmonės niekada taip gerai negyveno. Dar reikėjo kokių dešimties metų. Kai valstybė bus pajėgi, mokės žmonėms tiek, kiek dera, bus kitas dalykas. Nebereikės bėgti į užsienį, - kalbėjo profesorius. - Vis dėlto turime žiūrėti optimistiškai. Išbrisime iš sunkmečio liūno. Ekonomika vėl pradės gerėti. Rašytojas Balys Sruoga ir jo žmona istorikė Vanda Daugirdaitė prieš karą parašė romaną „Kas bus, kas nebus, bet žemaitis nepražus“. Tai dabar ir aš sakau: kas bus, kas nebus, bet lietuvis nepražus.“

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: Lietuvos žinios
Autoriai: Milda Kniežaitė
(4)
(0)
(4)

Komentarai (3)