Šarūnas Laužadis. Renovuoti ar nugriauti?  (38)

Vienas iš svarbiausių faktorių, sąlygojančių biologinės ir kraštovaizdžio įvairovės nuskurdimą yra aplinkos tarša dėl energijos gavybos ir jos panaudojimo. Tai transporto ir pramonės išskiriami degimo produktai, statybinių medžiagų pramonė ir karjerų eksploatavimas ir, be abejo, papildomos kuro sąnaudos netinkamai suprojektuotiems pastatams šildyti.


Siekiant išsaugoti natūralią aplinką, Lietuvai reikia nemažai dėmesio skirti energijos taupymui, susirūpinti alternatyvių energijos šaltinių paieška, bei jų įsisavinimu. Apskaičiuota, kad vos 1 proc. atvežto kuro Lietuvai kainuoja apie 30 mln. Lt, todėl tiek Nacionalinėje energetikos strategijoje, tiek Energetikos įstatyme pabrėžta vietinių energijos resursų svarba.

ES direktyvose taip pat numatyta, kad tokią energetiką turėtume skatinti. Kaip jau minėta, aplinkos tarša kyla ir dėl papildomų kuro sąnaudų netinkamai suprojektuotiems pastatams šildyti. Jei pažangiose užsienio šalyse imamasi konkrečių žingsnių, yra pavyzdžių, kai net daugiabučiai namai vandenį pasišildo pasitelkę saulės energiją, tai pas mus dažniausiai deklaruojamos idėjos lieka tik šūkiais. Vienas tokių pavyzdžių – senos statybos gyvenamųjų namų renovacija ir apšiltinimas.

Kilus energijos taupymo vajui, tiek mūsų mokslininkai, tiek valdžios vyrai puolė skatinti senos statybos daugiabučių namų renovaciją – pagal dabartinius reikalavimus, renovuoto namo sienų ir stogo šilumos varža turi būti padidinta 4-5 kartus, palyginti su senos statybos namų varža.

Deja, Aplinkos ministerijai niekaip nepavyksta išjudinti daugiabučių renovacijos, nors Vyriausybė ir patvirtino išlaidų renovacijai kompensavimo tvarką. Nelabai linkę skubėti renvuotis ir patys gyventojai – kaip rodo visuomenės apklausa, daugiau negu pusė senos statybos daugiabučių namų gyventojų net nesvarsto galimybės modernizuoti savo namą, o dažniau renkasi pigesnius pastato atnaujinimo variantus. Iš dalies – jie ir teisūs.

Pirmiausia – kaip prarandama šiluma iš patalpų? Nuo šildymo prietaisų patalpose sušilęs oras sudaro didelį slėgį patalpos atitvarinėms konstrukcijoms (luboms, sienoms, langams). Tuo tarpu lauke oras šaltesnis – žemesnio slėgio. Dėl slėgių skirtumo šiltas oras per nesandarias konstrukcijas, net per pačią sieną veržiasi į išorę. Tačiau ne visuomet izoliacinų medžiagų panaudojimas apšiltinant lauko sienas, duoda reikiamą efektą, nes svarbiausia jį „įvilkti“ į tam tikrą „užvalkalą“. Dabar Lietuvos statyboje labiau pasikliaujama šilumos varžos rodikliais. Todėl storas šiltinimo medžiagos sluoksnis pastatui būtinas ne dėl didesnės šiluminės varžos, bet dėl to, kad naudojamos šiltinimo medžiagos yra ne tik lengvos, bet ir gana laidžios orui: net storas jų sluoksnis nesugeba sulaikyti su šiltu oru per jas išeinančios šilumos.

Taigi, vien storinant namų sienas, šilumos sutaupoma palyginti mažai ir tokia investicija ne visuomet yra efektyvi, nes nemaži šilumos nuostoliai atsiranda dėl pastato vidinės oro cirkuliacijos, dėl nesandarių atitvarinių konstrukcijų. Ypač tai pasakytina apie aukštuminius pastatus, kuriuose itin intensyvi vertikali šilumos cirkuliacija prie laiptines, per neapšiltintas perdangas. Taigi, senų namų apvilkimas abejotinos vertės „kailiniais“ atsiliepia darbų kainai, o pakankamo efekto ne visuomet sulaukiame. Nemažą dalį šilumos galima sutaupyti užtikrinant vidaus atitvarinių konstrukcijų sandarumą, taip sumažinant šilumos cirkuliaciją pačiame name.

Tiesa, paskutiniu metu tiek projektuotojų, tiek statybininkų kvalifikacija gerėja: naudojamos atitinkančios galiojančius standartus medžiagos, skylės užsandarinamos, užpurškiamos. Bet čia iškyla pavojai, apie kuriuos dar mažai kalbama. Ypač tai pasakytina apie stambiaplokščius namus. Pirmiausia, tai susiję su jų siūlėse esančiomis metalinėmis jungiamosiomis detalėmis, kurios nerenovuotuose namuose per pastato konstrukciją pakankamai vėdinasi, o plokščių sujungimo siūlės yra matomos ir laiku užtaisomos. Tuo tarpu namą „apvilkus kailiniais“, t. y., siūles paslėpus po storu apšiltinimo sluoksniu, sutrinka jų natūrali ventiliacija ir atsiranda didesnės drėgmės koncentracijos siūlėse galimybė. Tai reiškia didesnę metalinių jungiamųjų detalių korozijos tikimybę. Po kelių metų korozija atliks savo darbą ir namas sugrius – niekas negali pasakyti…

Ne mažiau svarbus faktorius ir gyvenančių renovuotuose būstuose sveikata. Seniai žinome apie švino keliamą pavojų sveikatai. Žinome ir tai, kad Lietuvoje švininius dažus naudoti vidaus interjerui buvo draudžiama dar tarybiniais metais. Tačiau pastatų, kurių fasadai padengti švino dažais, galima rasti ir dabar. Nejudinamas švinas nedaug tekelia grėsmės, tačiau keičiant senus langus ar gręžiant skyles sienose – švino dulkėmis galima užteršti visą namą… Be to, gyventojų sveikatą neigiamai gali paveikti mikroklimato pasikeitimas gyvenamajame būste, t. y., drėgmės ir temperatūros režimo pasikeitimas po renovacijos…

Manau, kad dėl stringančios senos statybos gyvenamųjų namų renovacijos neturėtume smerkti nei aplinkos ministro, nei savivaldybių. Geriau juos už tai pagirti. Prieš vykdant pastatų renovaciją, reikėtų dar kartą išanalizuoti užsienio šalių patirtį šioje srityje, įvertinti ekonominius ir sveikatingumo kriterijus, ir tik po to nuspręsti, ar namą tikslinga renovuoti, ar racionaliau jį tiesiog nugriauti, kaip tai daroma Vakarų šalyse, Rusijoje ir kitur. Renovuoti, mano manymu, reikėtų tik išskirtinius architektūriniais sprendimais ar aukštuminius pastatus. Tuo tarpu neaukšti, iki penkių aukštų namai, turėtų būti negailestingai griaunami, nes neretai ir žemė ant kurios jie stovi ir jų infrastruktūra, yra brangesni nei patys nusenę namai…

Šarūnas Laužadis, rašytojas, publicistas

Aut. teisės: Grynas.lt
Grynas.lt
Autoriai: Šarūnas Laužadis
(0)
(0)
(0)

Komentarai (38)