Misha Glenny „Nematoma rinka“. Kelios linksmybių dienos Monake už 400 000 dolerių? Kodėl gi ne, jei pinigais lyja?  (0)

Automobiliui su itin galingu varikliu leidžiantis vakariniu Alpių pakraščiu, virš gaiva alsuojančios Viduržemio jūros suspindo saulė, stiprindama nuostabaus ateinančio savaitgalio pažadą. Grupė ne ką vyresnių nei dvidešimties metų jaunuolių iš Skandinavijos, vadovaujamų Švedijos karderių karaliaus Reckos, įsuko iš A8 į Didžiojo Skardžio greitkelį, o tada kalnais žemyn nuvinguriavo į Monaką.

Ši kunigaikštystė, viena iš mažiausių ir tankiausiai apgyventų pasaulio šalių, didžiąją praeito amžiaus dalį maudėsi savo kerinčiame spindesyje. 1956 m. ji tapo pokarinio pasaulio garsenybių auksiniu etalonu, kai viena iš geidžiamiausių Holivudo princesių Grace Kelly įsiliejo į karališkąją šeimą, ištekėjusi už Monegaskų (Monako) sosto įpėdinio princo Rainierio.

Dabar, praėjus lygiai penkiasdešimčiai metų po garsiausių Monako šimtmečio vestuvių, grupė Tamsiosios rinkos narių, prisikimšusių kišenes neįprasto grobio – vogtų plastikinių kreditinių kortelių, trumpam išsiruošė į šią dekadanso šventovę. Kai jie kirto Prancūzijos ir Monako sieną, akiratyje netrukus pasirodė pirmieji kazino. Šie grynųjų pinigų fabrikai nuo devyniolikto amžiaus septintojo dešimtmečio yra kunigaikštystės biudžeto garantas. Vietiniai juos vadina „Monako pinigine“ ir vien dėl jų Monako gyventojai nemoka mokesčių. O kam jiems to reikia? Pavyzdžiui, vienvietis kambarys Monte Karlo viešbutyje „Bay Hotel“ kainuoja 800 dolerių už naktį, ir jei svečiai gali sau tai leisti, jie, be abejo, gali švaistyti pinigus lošdami kazino. O tai atspindi visuotinį perteklių.

Taigi vietos gyventojai ramiai maudosi didžiuliuose piniguose, o didžiausi turtuoliai švaisto juos kortuodami ir lošdami rulete. Čia gyvenantys atvykėliai iš kitur dažnai jaučiasi galį lengvai apsieiti be šių pinigų, nes kitomis aplinkybėmis išleistų juos mokesčiams valstybės iždui tų šalių, kuriose jie praleido daugiausia laiko arba kuriose ilgiausiai gyvavo jų verslas. Kadangi Monakas yra rojus žmonėms, vengiantiems mokėti mokesčius, o remiantis pagarbos nusipelniusia Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija – taip pat ir norintiems išplauti pinigus, šios uolomis nusėtos laisvos nuo mokesčių vietovės valdžios organai nepratę klausinėti savo mažos šalies lankytojų apie jų pinigų kilmę.

Taigi tai puiki vieta grupei Tamsiosios rinkos narių, apsirūpinusių dvylika „American Express Centurion“ kortelių. Šios kortelės, neoficialiai vadinamos juodosiomis „Amex“ kortelėmis, yra tarsi kokios plastikinių kreditinių kortelių amžiaus olimpinės dievybės, nes pagal specialų kvietimą suteikiamos tik didžiausiems piniguočiams iš Vakarų šalių, Japonijos, Honkongo ir Artimųjų Rytų. Amerikoje „Centurion“ kortelės turėtojas turi mokėti 5 000 dolerių stojamąjį mokestį, o paskui kasmetinį 2 500 dolerių mokestį. Užtat mainais jis gauna nemokamus lėktuvo bilietai, atsidavusio durininko paslaugas, asmeninį padėjėją apsipirkinėjant ir narystę elitiniuose klubuose, apdairiai išmėtytuose po visą pasaulį, apie kuriuos mes, eiliniai Juodadarbių planetos gyventojai, neturime nė mažiausio supratimo.

O kaip su grynaisiais? Pateikite savo „Centurion“ kortelę ir galėsite maudytis euruose, sterlinguose, šveicariškuose frankuose ar jenose, kuriuos banko kasininkas įteiks jums su vos pastebimu šypsniu, tausojamu jūsų vertės ir padėties žmonėms. Vienos „Centurion“ kortelės beveik užtektų, norint sumokėti išpirką už Somalio piratų į nelaisvę paimtus įkaitus.

Nieko nestebina grupė pinigų pertekusių jaunuolių, netikėtai atvykusių į Monte Karlą su savo „Centurion“ kortelėmis ir norinčių išlaidauti, išlaidauti ir dar kartą išlaidauti – šioje aplinkoje įprasta matyti išlepintus vaikėzus. Jie buvo ryžtingai nusiteikę iki galo išnaudoti savo dvylika magiškų žetonų. Pirmiausia – prabangus viešbutis, paskui kokteiliai ir ištaigingi valgiai, o tada kazino puolimas. „Tai buvo beprotiškas vakarėlis, – svajingai prisimena vienas iš jų, – 2006-ieji buvo tie metai, kai „DarkMarket“ pradėjo skrajoti padebesiais.“

Kai jaunieji karderiai po poros dienų išvyko, iš savo juodųjų „Amex“ kortelių jie buvo paėmę 400 000 dolerių. Jie netgi pripažįsta buvę pritrenkti, kaip lengva buvo tai padaryti. „Niekas nė nemirktelėjo. Niekas nė sykio mumis nesuabejojo. Jautėme, kad tokius dalykus žmonės daro nuolatos.“

Tai ištrauka iš Misha Glenny knygos „Nematoma rinka“

Aut. teisės: www.technologijos.lt

(13)
(0)
(0)

Komentarai (0)

Visi šio ciklo įrašai