Vilniaus taršos žemėlapis: kur geriau negyventi  (8)

Prieš porą metų jau buvo rašyta apie Lietuvos geologijos tarnybos šviežiai sudarytą žemėlapį, kuriame raudonais taškais sužymėti daugiausiai klausimų keliantys taršos objektai. Kaip situacija pakito per pastaruosius dvejus metus: ar saugių vietų, kur statytis namą ar pirkti sklypą padaugėjo, o gal kaip tik atvirkščiai – sumažėjo?

Tvarkoma, jeigu norima statyti kažką naujo

Tarp itin didelį pavojų keliančių objektų 2012 m. buvo įvardyti šie: Grigiškėse veikianti saugojimo aikštelė, A. Kojelavičiaus gatvėje 1b. anksčiau veikusi naftos bazė, Jono Kazlausko gatvėje veikianti degalinė, Liudvinavo gatvėje 1 buvę sandėliai - vienas nebenaudojamas ir vienas dar naudojamas, Naugarduko gatvėje 129 jau neveikianti naftos bazė, Pramonės gatvė 95 neveikiantis depo, Savanorių g. 119 veikianti degalinė, Užtvankos gatvė 1 nebeveikianti katilinė ir Visorių gatvėje 27a nebeeksploatuojama saugojimo aikštelė. Visą taršos žemėlapį galite pasididinti ir patyrinėti taršos objektus detaliau ČIA.

Lietuvos geologijos tarnybos Hidrogeologijos skyriaus vedėjas Kęstutis Kadūnas atviras – 2012 metais sudarytas potencialių taršos šaltinių Vilniaus mieste žemėlapis buvo jų vykdyto projekto dalis, todėl ten pateikti objektai pakartotinai nebuvo inventorizuojami.

„Dabar pradedame naują projektą urbanizuotose teritorijose, tirsime apskričių centrus, tame tarpe ir Vilnių, kur buvo gamyklų teritorijos, o dabar keičiama jų paskirtis iš komercinių į gyvenamasias. Tęsime šituos tyrimus iki 2015-ųjų metų“, - apie ateities projektus trumpai užsiminė K. Kadūnas.

O prisimindamas sudarytą žemėlapį 2012-aisiais, pašnekovas sutiko su mintimi, kad jeigu taršos objektų vietose neplanuojami nauji komerciniai ar gyvenamųjų namų projektai, jos taip ir lieka nepaliestos.

„Kiek žinau Vilniuje buvo tvarkoma teritorija apie Mindaugo mokyklą, ten situacija pagerinta. Kalvarijų gatvėje, kur yra Kuro aparatūros gamykla – buvo keičiama žemės paskirtis, atlikti tyrimai, tvarkoma teritorija ir tada jau statomi nauji pastatai. Bet paprastai taip ir yra – jeigu niekas nejudinama, nieks ir nejuda“, - samprotavo geologas.

Senamiesčio tarša didesnė už Naujamiesčio

Vilniaus miesto savivaldybė, kuri atlieka taršos monitoringą, taip pat gali pateikti tik 2011-2012 metais atlikto tyrimo rezultatus. Vykdant 2011-2012 m. Vilniaus miesto viešųjų teritorijų dirvožemio, grunto ir kitų dangų būklės stebėseną ji sako atlikusi 141 tyrimą: ištirta 16 sunkiųjų metalų, 10 bendrąją dirvožemio cheminę sudėtį formuojančių cheminių elementų, 30 sklypų grunte buvo ištirtas naftos produktų kiekis.

Vertinant pagal pavojingų cheminių medžiagų didžiausių leidžiamų koncentracijų dirvožemyje normą, 31 vietoje yra nustatyti cheminių medžiagų kiekiai, viršijantys leistinas koncentracijas.

„Antakalnio seniūnijoje tokių vietų rasta 4 iš 26, Naujamiesčio - 10 iš 30 tirtų vietų, Senamiestyje 14 iš 30, Šnipiškėse 2 iš 17, Žirmūnuose 1 iš 28, Žvėryne 2 iš 10 tirtų vietų. 28 vietose aptikti viršijantys didžiausias leistinas koncentracijas alavo kiekiai, 11 vietų – švino kiekiai, 9 vietos – cinko, po 3 vietas – vario, molibdeno ir seleno kiekių, 2 vietos – arseno, 1 vieta – bario kiekių. 13 iš 30 sklypų aptikti naftos kiekiai, viršijantys ribinę vertę“, - tyrimo rezultatus apibendrino Vilniaus miesto savivaldybės Aplinkos ir energetikos departamento Aplinkos apsaugos skyriaus vyr. specialistė Vilma Milinkevičienė.

Su konkrečiai tirtomis vietomis galima susipažinti ČIA, tačiau iš pateikto viso sąrašo matyti, kad tyrimui buvo pasirinkti didieji sąvartynai, pagrindinės rajonų mokyklos, keli miškai, pievos ir paežerės.

Kur prasčiausia oro kokybė?

Vertinant oro užterštumo rodiklius, išskiriami šie pagrindiniai šaltiniai - motorizuotas transportas ir stacionarūs šilumos energiją gaminantys bei pramonės įmonės. Jų išskiriama tarša laikoma didžiausia.

„Vilniuje oro kokybė yra stebima kiekvieną dieną Lazdynų, Savanorių pr., Senamiesčio, Žirmūnų oro kokybės tyrimų stotyse (OKTS). OKTS išdėstytos taip, kad geriausiai atspindėtų autotransporto, stacionarių šaltinių skleidžiamą taršą, oro kokybę tankiausiai apgyvendintose vietose, kur didžiausias gyventojų judėjimas. Pagal OKTS duomenis stebima oro kokybė, nustatoma teršalų koncentracijos kiekiai, parenkamos ir įgyvendinamos prevencinės priemonės oro taršos kokybei pagerinti“, - aiškino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Aplinkos ir energetikos departamento Aplinkos apsaugos skyriaus Aplinkos kokybės kontrolės poskyrio vyr. specialistė Virginija Juodkienė.

Jos teigimu, didžiausia oro tarša fiksuojama Žirmūnų, Šnipiškių, Senamiesčio rajonuose, miesto centrinėje dalyje, prie magistralinių žiedų ir šalia judriausių miesto gatvių, Ukmergės, Geležinio Vilko, T. Narbuto ir kt.

„Žiemos metu padidėja tarša dėl netinkamo kuro naudojamo gyvenamųjų namų ir pastatų šildymui, pavasarį dėl nesulapojusios augalijos ir neapsėtų žemės plotų ir iš pietinių šalių atneštinės taršos (dirbamų žemių plotų, žiedadulkių ir kt.)“, - sakė savivaldybės specialistė.

Anot jos, siekiant sumažinti išmetamų teršalų kiekius į aplinką, yra patvirtinta aplinkos oro kokybės valdymo 2012–2014 metų programa. Joje numatoma, kad esant metiniams nustatytų normų viršijimams (daugiau kaip 35 dienos) būtų imamasi papildomų planų ir priemonių, padedančių sumažinti oro taršą.

Investuotojai ateidami irgi tiria gruntą

Nors dalis užterštų teritorijų visos Lietuvos mastu tvarkoma finansuojant Europos Sąjungos lėšomis, bendros politikos valstybėje pasigendama. Hidrogeologas K. Kadūnas svarsto, kad galėtų būti pasirenkamas toks scenarijus, kad valstybė skirtų savo lėšas teritorijų išvalymui, o paskui naujiems savininkams parduotų brangiau. Tokią kelią, anot jo, yra pasirinkusi Čekija. Lietuvoje praktikuojamas kitoks modelis – žmogus žemės sklypą galbūt perka už pigiau, tačiau jau ant jo pečių tenka rūpestis ją išsivalyti, jeigu joje slepiasi taršos šaltiniai.

„Investuotojai net ateidami žino, kad reikia įsitikinti grunto ir požeminio vandens švara. Žinau tokių atvejų, kai berods „Lidl“, ruošdamasi ateiti į Lietuvą, prieš pirkdamas skypą užsakė tyrimus ir jeigu tarša didelė – jie paskaičiuoja, kad eis ir ieškos švaresnės vietos“, - sakė K. Kadūnas.

Grunto tyrimus gali pasidaryti tiek juridiniai, tiek ir fiziniai asmenys. Tiesa, išvalomos teritorijos nuo naftos ar pesticidų sutvarkymo kaštai gali siekti ir kelis milijonus litų už hektarą.

„Yra cheminėmis medžiagomis užterštų teritorijų teisės aktai, kuriuose rekomenduojama atlikti tyrimus tam, kuris perka arba parduoda. Tuo domisi ir bankai, kurie perima teritorijas. Mūsų geologijos tarnyba išduoda leidimus kitoms bendrovėms atlikti eko-geologinį tyrimą. Mes tik vertiname tų tyrimų rezultatus“, - aiškino pašnekovas.

Toks tyrimas gali kainuoti nuo 5 iki 15 tūkst. Lt. Detalus tyrimas gali kainuoti dar daugiau – 20-40 tūkst. Lt, tačiau jo prireikia tik tais atvejais, kai jau nustatoma, kad taršos grunte yra.

Kodėl teritorijos išvalymas toks brangus?

Lietuvos geologijos tarnybos specialistas, vertindamas užterštų teritorijų išvalymo kaštus, kurie gali siekti ir kelis milijonus litų, nustebina - „manau, kad dar pakankamai pigu pas mus, pasaulyje tai kainuoja gerokai brangiau, nors pas mus ir kainos visai kitos“.

K. Kadūnas sako, kad Lietuvoje dažniausiai naudojamas užterštų teritorijų metodas „iškask ir išvežk“. Pasaulyje pasirinkimų spektas daug platesnis, pavyzdžiui, užterštos teritorijos užsodinamos specialiais augalais, kurie geba į save įsiurbti sunkiuosius metalus ir t.t.

Pasiteiravus, kaip toks paprastas metodas, kaip „iškask užterštą gruntą ir išvežk“ gali kainuoti kelis milijonus litų, specialistas paaiškina, kad šis vidurkis išvestas padalijus gautą Europos Sąjungos paramą užterštų teritorijų tvarkymui iš realiai sutvarkytų teritorijų ploto.

„Jeigu gruntas užterštas nafta, jis išvežamas į užteršto grunto tvarkymo aikšteles ir ten naudojamos bakterijos“, - paaiškino K. Kadūnas.

Kaip užterštų vietų žemėlapis pasitarnauja paprastam žmogui?

2012 metais sudarytame užterštų Vilniaus vietų žemėlapyje tarp ypač pavojingų taršos objektų išskirtos degalinės ir katilinės, veikiančios miesto teritorijoje. Hidrogeologo pasiteiravus, ar degalinė pati savaime jau traktuojama kaip taršos šaltinis, šis teigė, kad jai iš tiesų priskiriamas potencialaus taršos objekto statusas.

„Viskas, kas labai pavojinga, nepatvirtinta tyrimais – tai yra tik preliminarus įvertinimas, kiek cisternų su kuru yra, kiek joms reikia vandens ir pan. Tai tik pirminis vertinimas, gal atlikus tyrimą paaiškėtų, kad ten viskas švaru, - samprotavo K. Kadūnas. - Jeigu degalinėje kažkas prakiurtų, o šalia gyvenantis žmogus geria vandenį iš šulinio ir jis yra kitąpus kelio degalinės – grėsmė yra. Mūsų metodikoje įvertinta, kaip toli yra gyventojai nuo taršos objekto ir pan.“

Hidrogeologas pataria, kad žmogus, ieškodamas sau naujų namų, turėtų pasižiūrėti Vilniaus taršos objektų žemėlapį ir identifikuoti potencialius taršos šaltinius. „Manau, kad nė vienam iš mūsų nepatiktų, jeigu turėtume sodybą šalia degalinės. Ne vien dėl grėsmės, kad kažkas trūks, plyš, bet ir dėl triukšmo, kvapo“, - samprotavo pašnekovas.

Nors žemėlapis iš pirmo žvilgnio atrodo itin išmargintas raudonais pavojaus ženklais, hidrogeologas ragina neapsigauti – pirmas matomas vaizdas yra smulkaus mastelio, jį didinant – atstumai tarp objektų gerokai didėja, todėl ir išsirinkti saugesnę, mažiau taršią vietą gyvenimui tikrai yra galimybių.

Paprastam žmogui gali kilti natūralus klausimas, o kas čia pavojingo, jeigu kažkas slypi giliai po žeme, grunte. Jeigu jo nekasinėsiu, juk nieko ir neatsitiks. Kaip patvirtina K. Kadūnas dalis tiesos tame yra – jeigu gruntas nekasinėjamas, realaus pavojaus kaip ir nėra. Tik ar, kelia retorinį klausimą hidrogeologas, jūs norėtumėte gyventi namuose, kur kieme, žinant, kad žemėje yra sunkiųjų metalų, kapstytųsi jūsų vaikai?

„Tai nereiškia, kad sunkieji metalai garuoja, bet yra dulkės ir pan. Kur buvo senoji Vilniaus naftos bazė, prie greitkelio nuo Lazdynų, anksčiau žmonės net rūsiuose jausdavo naftos kvapą. Nuo požeminio vandens jis garuodavo. Žmogus, pavyzdžiui, statydamas individualų namą, kasdamas rūsį tokioje vietoje, gali patirti pavojų. Buvo vienas atvejis, dabar jau uždarytame Kariotiškių sąvartyne, kai ten įrengtas sargo namelis dėl susikaupusių metano dujų sprogo, nes sargas žiemą kūrendavo pečiuką. Yra tokie pavojai“, - perspėjo hidrogeologas.

Švaistyti pinigus tyrimams ne visada verta

Anot K. Kadūno, leisti pinigus grunto tyrimams vertėtų, jeigu jūs žinote, kad jūsų planuojamoje gyventi vietoje yra taršos šaltinių. Kitais atvejais – tai daryti nėra labai racionalu.

„Ne visada būtina investuoti. Pirma, reikia sužinoti, kas iki tavęs sklype yra buvę. Jeigu iki tol buvo kolūkiečio dirbami laukai, galbūt nebūtina ten investuoti. O jeigu ten buvę kolūkio technikos kiemai, buvo benzino, dyzelino, galbūt tokiu atveju ir verta investuoti“, - patarė Lietuvos geologijos tarnybos specialistas.

Neseniai Vilniuje, Šiltnamio gatvėje statybų aikštelėje rasta 14 kubų sieros. Šis radinys sklypo savininkui buvo netikėtas. Tačiau kaip svarsto K. Kadūnas, jeigu jis būtų domėjęsi, kas toje vietoje anksčiau buvo, tikėtina, kad būtų šį faktą išsiaiškinęs. Šiltnamių gatvėje sovietiniais laikais stovėjo ištisi kompleksai šiltnamių, todėl, kaip samprotavo hidrogeologas, galimas variantas, kad siera galėjo būti naudojama šiltnamių kenkėjams naikinti.

Aut. teisės: Grynas.lt
Grynas.lt

(3)
(0)
(0)

Komentarai (8)