Rusijos žaidimų kūrėjams – maksimalių išbandymų metas  (0)

Kad ir kaip to nenorėtume, ekonominiai, politiniai, geopolitiniai ir socialiniai reiškiniai neišvengiamai paliečia ir žaidimų industriją. Į vykstančių procesų sūkurį patenka net ir stambūs, atskirus „politkorektiškumo“ padalinius turintys, vakarietiški pramogų fabrikai.

Taip Rusijoje įsigalėjęs ir liūdnai pagarsėjęs „gėjų propagandos“ įstatymas smogė, rodos, nepakaltinamam „The Sims“. Girdėjome ir apie „No More Russian“ misijos sukeltą skandalą. Pamenate, žaidimą norėta net uždrausti, tačiau to daryti nebuvo prasmės, nes lokalizuotoje ir vienintelėje oficialiai platinamoje „Call of Duty“ versijoje to lygio paprasčiausiai nebuvo.

Iš tiesų, žaidimų cenzūros klausimas Rusijoje, teisine prasme (ant popieriaus), net buvo sprendžiamas liberaliau nei, tarkim, Vokietijoje ar Australijoje. Tačiau pastarųjų metų įvykiai paliko savo pėdsaką ir kompiuteriniai žaidimai, deja, vis dažniau papuola į įvairių Rusijos valdžios institucijų akiratį. „Deja“, nes Rusijos valdžia, regis, jau nebeslepia noro paversti žaidimus propagandinės mašinos dalimi.

Dėl tikslumo reikia pabrėžti, kad dalis Rusijos žaidimų kūrėjų tos mašinos dalimi tapo senai ir savo noru. Putino politikos šalininkai, komercine prasme, irgi yra auditorija, kuriai galima parduoti turinį. Tačiau Rusijos žaidimų kūrėjai, o ypač tie, kurių žaidimai pasiekia Vakarus, irgi mokėjo būti „politkorektiški“. Savo žaidimuose jie rasdavo vietos ir tiksliam istorijos interpretavimui, ir scenoms, kurios suvirpina šalies patriotų širdis.

Tokie žaidimai, kaip „IL2“, „Men of War“ (kūrė ukrainiečiai, bet finansavo ir franšizės teises turi rusų leidėjas), „Blitzkrieg“, „Silent Storm“ yra gana vertingas pasaulinės žaidimų industrijos paveldas, ypač dėl techninės pusės, dėmesio detalėms, sudėtingumo lygio ir daugybės kitų smulkmenų. Nemažiau svarbu ir tai, kad Rusijos žaidimų kūrėjai vis dar jaučia šiltus sentimentus, atrodytų, jau nurašytiems žanrams, kai naujosios žvaigždės („War Thunder“, „World of Tanks“) kaip žaidimai yra išvis apolitiškos ir patriotinius reikalus palieka regionų rinkodaros specialistams.

Triukšmo ir norų, kad Rusijoje kuriami žaidimai perteiktų istorines ir socialines V.Putino Rusijos „vertibes“, būta jau seniai, tačiau iki šiol tuo užsiėmė vietiniai „gražuliai“. Tema nebuvo verta dėmesio.

Sausį tai pasikeitė. Rusijos Karo Istorijos Bendruomenė publikavo pareiškimą, kuriuo kviečia šalies kultūros veikėjus, politikus ir kūrėjus vienytis saugant istorines tiesas. Skaityti viso kreipimosi nebūtina, kad suprastum, apie kokias tiesas kalbama. Tai ne pirmas tokio pobūdžio tekstas Rusijoje, tačiau nuo kitų jis skiriasi pasirašiusiųjų rolėmis valstybės gyvenime. Tekstui pritariančių žmonių tarpe yra režisierius Nikita Michalkovas, Rusijos kultūros ministras Vladimiras Medinskis, muziejų ir meninių sąjungų vadovai, armijos generolas ir kiti.

Iš esmės šis kreipimasis tampa dvejų metų senumo įvykių tąsa. 2013 metais Rusijoje prie Dūmos informacinės politikos, technologijų ir ryšių komiteto buvo įsteigta kibersporto ir lavinančių žaidimų industrijos taryba. Šiame komitete ir Dūmoje buvo stumiama idėja remti patriotinių žaidimų kūrėjus, idėją taip pat parėmė ir Rusijos Kultūros bei Pramonės ministerijos. Buvo tikimasi, kad parama žaidimų kūrėjus pasieks jau 2014-aisiais. Be paramos, buvo svarstoma galimybė griežčiau vertinti Vakaruose sukurtus žaidimus ir uždrausti platinti produktus, kuriuose diskredituojamas valstybės paveikslas ir/arba istorinės tiesos. Pernai šis komitetas surengė ir ekspertinę apskrito stalo diskusiją tarp komiteto narių, žaidimų kūrėjų ir žurnalistų.

Kitomis aplinkybėmis šiuos poslinkius, ko gero, reiktų vertinti teigiamai. Pasaulyje gausu šalių, kur žaidimų kūrėjus globoja valstybinės institucijos. Juk mes to dėmesio nuolat kaulijame ir Lietuvoje. Ne naujiena ir istorinius ar socialinius žaidimus finansuojančios programos, bet…

Vakarų šalyse kiekvienas kūrėjas turi realią galimybę neimti valstybės pinigų ir kurti tai, ką nori. Kai kuriose Vakarų šalyse kūrėjas gali paimti valstybės pinigus tam, kad ją kritikuotų ar mestų iššūkį nusistovėjusiai tvarkai, kurtų provokacijas ar socialinius eksperimentus. Kažkodėl esu tikras, kad Rusijos žaidimų kūrėjams tokia laisvė nebus suteikta. Tiesą sakant, labiausiai aš išgyvenu dėl to, kad, projektui pajudėjus, net ir valstybės pinigų neprašantys kūrėjai bus priversti laikytis tų pačių taisyklių, kaip ir tie, kurie kurs Kremliui.

Jei šios programos ir idėjos įsibėgės, Rusijos žaidimų industrijai kils reali grėsmė, o žaidimų kūrėjų lauks maksimalūs išbandymai. Visų pirma, tai gali smarkiai suvaržyti Rusijos kūrėjų galimybes dirbti užsienio leidėjams. Antra, jiems teks neimti valdiškų rublių ir likti ištikimiems tam, ką daro. Turint galvoje žaidimų kūrimo kaštus ir rizikas, tai gali būti sunku. Nekalbant jau apie tai, kad už nepaklusnumą ten gali sulaukti teisinio persekiojimo „iš lempos“.

Žinoma, gali būti ir taip, kad šis kreipimasis nuskęs bendroje isterijos jūroje ir niekas pernelyg nesikeis. Priešingu atveju aš matau tik du galimus scenarijus – sprukti arba savanoriškai atsitverti geležine uždanga ir dirbti tik vidaus rinkai.

Kaip ten bebūtų, pirmas smūgis Rusijos žaidimų kūrėjams jau suduotas vien publikavus šį pareiškimą. Apie Rusijos žaidimų industrijoje vykstančius procesus mes žinome mažai. Leidėjai paprastai vengia komentarų, tad Vakarai dar nė nežino, kad „Nuclear Union“ nebus išleistas, o ką jau kalbėti apie viešą nuomonę propagandos klausimais.

Kitais žodžiais tariant, susidaro įspūdis, kad vis daugiau dėmesio platinimui, o ne žaidimų leidybai, skiriantys didžiausi Rusijos žaidėjai jau pasidavė. Kad ir kaip nesinorėtų to pripažinti, bet panašu, kad „Blitzkrieg 3" taps tuo žaidimu, kuris pateiks daugiau atsakymų apie Rusijos industrijos būklę, nei buvo tikėtasi.

Aut. teisės: GameON
Autoriai: Artūras Rumiancevas

(20)
(2)
(18)

Komentarai (0)