Rusijos fenomenas: kodėl ji yra tokia, kokia yra  (0)

Yra pagal knygą sukurtas sovietinis filmas vaikams, kuris vadinasi „Pasaka apie prarastą laiką“. Siužeto centre vaikai, švaistę savo laiką, už tai juos nubaudė piktieji burtininkai – atėmė iš jų jaunystę. Straipsnio autorius prisiminė būtent šią istoriją, kai perskaitė M. Chodorkovskio kalbą, pasakytą „Freedom House“ būstinėje Vašingtone šių metų spalio 2 d. Ši paskaita vadinosi „Putino dešimtmetis – išbrauktas iš Rusijos gyvenimo laikas“.

Žinoma, paskaita sulaukė reakcijos, ir įdomiausia, kad išplėstine forma į ją sureagavo ne kas kitas, o vis dar idėjinis Donbaso separatistų lyderis ir labai populiarus Rusijos nacionalistinės-patriotinės stovyklos veikėjas Igoris Strelkovas (Girkinas). Jis savo atsakymą pavadino „Putino dešimtmetis grąžino Rusijai atgimimo viltį".

Šiame kontekste labai įdomu panagrinėti oponentų tekstus ir esminius jų nesutarimų momentus. Iš esmės šiuo atveju mes stebime naują versiją seno kaip pasaulis rusų inteligentijos ginčo, kurio esmė – Rusijos pasirinkimas tarp azijinės imperijos ir liberalios europietiškos demokratijos.

Kaip teigia M. Chodorkovskis, „Rusijoje vagia viską, bet svarbiausia, ir tai, ko gero, unikalu – Rusijoje vagia laiką“. Oligarcho, politinio kalinio (gal ir galima kalbėti apie kriminalinių kaltinimų jo atžvilgiu pagrįstumą, bet tai, kad jo teismas tapo pavyzdiniu susidorojimu su konkrečiu oligarchu, kitus paliekant ramybėje, leidžia vadinti M. Chodorkovskį politiniu kaliniu), o dabar tiesiog opozicinio intelektualo nuomone, dabartinė Rusijos gerovė – tik naftos doleriais paremtas fasadas, o iš tikrųjų politinis, ekonominis ir psichologinis šalies vystymasis sustojo prieš dešimt metų. Maža to, militaristinis V. Putino režimas, anot jo, stumia į šaltojo karo praeitį visą pasaulį.

Išeitis, pasak M. Chodorkovskio, tik viena – naujas kursas, kurio esmė – mentalinis ir politinis sugrįžimas prie europinių vertybių, kurios yra euroatlantinės civilizacijos pagrindas. Tai turėtų leisti Rusijai ištrūkti iš istorinių spąstų, arba ji iš pradžių atsidurs viduramžiuose, o paskui nebūtyje. Viskas, kuo šiandien didžiuojasi Maskva (kosmosas, branduolinis skydas, literatūra ir menas, aukštas mokslo ir išsilavinimo lygis), buvo sukurta „europinės kultūrinės tradicijos areale, bendradarbiaujant su europine kultūra ir europinės kultūros terpėje“. Todėl, M. Chodorkovskio manymu, reikia vienytis su Vakarais, o aktyviai brukamas „eurazijizmas“ – totalitarinė ideologija, pateisinanti karinį nemokšiškumą. Kinijos (kuri ir taip, anot pranešėjo, nemokamai gavo Sibiro išteklius) modelis Rusijai irgi netinka, jos kelias – teisinė valstybė ir atvira ekonomika, lygiateisė konkurencinga partnerystė su Europa.

Galiausiai M. Chodorkovskis teigia, kad Rusijoje turi būti atkurtas socialinis teisingumas ir visuomenė turi suprasti, jog jo garantas – liberali idėja ir socialiai orientuota nacionalinė valstybė, kurioje žmonėms, o ne „saviškiams“, priklauso didesnė dalis resursinių pajamų ir kurioje karas nėra valdančiųjų priemonė išlikti valdžioje.

Trumpai sakant, M. Chodorkovskio Rusija – Vakarų civilizacijos dalis, demokratinė teisinė valstybė su liberalia ekonomika, turinčia akivaizdų socialinį (socialistinį) elementą.

Atsakydamas į visa tai, I. Strelokvas prirašė daug. Esminiai jo pozicijos punktai yra šie:

  1. M. Chodorkovskio manifestas – ideologinė naujo valstybinio perversmo Rusijoje programa, oligarchų maišto prieš Valdovą, Tautą ir Tėvynę planas, kurį sukūrė globali finansinė oligarchija.
  2. Jo propaguojamos liberalios „vertybės“ nesuderinamos su rusiškuoju nacionalinio pasididžiavimo ir socialinio teisingumo supratimu. Tai pavojinga iliuzija.
  3. Nuo pat savo atėjimo į valdžią V. Putinas pradėjo taisyti dvidešimto amžiaus paskutinio dešimtmečio katastrofą: sutvarkė oligarchus, nacionalizavo elitą, atkūrė ekonomiką. Jo negalima kaltinti už tai, kad apgynė Krymą ir Novorosiją. Prieš šimtą metų caras Nikolajus II rašė: „Visur išdavystė, bailumas ir apgavystė.“ Dabar vėl laikas padėti carui, apginti jį ir Rusiją nuo Vakarų agresijos.
  4. Rusija gimė kaip nacionalinė valstybė, bet vėliau tapo imperija, ir tai nieko blogo. Jos kelias – grįžimas prie šaknų, prie misijos nešti pasaulio tautoms krikščioniško tikėjimo šviesą ir gėrio idealus, ginti jas nuo blogio.

Trumpai sakant, globali oligarchija puola; Rusijos likimas – imperija, kurios misija ginti šviesą kovoje su absoliučiu blogiu; Caras geras, didikai (pavyzdžiui, V. Surkovas) – blogi, todėl jam reikia padėti apsivalyti; vienykimės ir kariaukime už rusiškąjį pasaulį vardan taikos. „Pastaruosius penkiolika metų Rusija ruošėsi šuoliui į didingą rusiškąją ateitį. Atėjo metas tai padaryti“, – konstatuoja I. Strelkovas.

Vertinant oponentų siūlymus Rusijai, iš esmės beprasmiška kritikuoti ar remti jų modelius. Kiekvienas jų turi savų pranašumų ir trūkumų, kuriuos puikiausiai atskleidžią būrys jų kritikų ir šalininkų. Rinktis reikia Rusijos liaudžiai. Tačiau, sprendžiant iš šalies praeities ir dabarties realijų, galima pasvarstyti, katras pasirinkimas labiau tikėtinas. Kitaip tariant, vienam, dešimčiai, šimtui, tūkstančiui, gal net milijonui Rusijos gyventojų M. Chodarkovskio planas gali atrodyti labai patrauklus, bet istorinė šalies raidos tendencija, daugumos (masės) pozicija (taip pat formuojama valdžios) iš esmės gali užkirsti kelią jo realizacijai.

Žiūrint iš Lietuvos pusės, žinoma, norėtųsi, kad M. Chodorkovskio idėjos nugalėtų arba bent jau gautų savo šansą, bet, kad ir kaip būtų gaila, rusiškoji realybė yra negailestinga. Tai dar ne Strelkovo pasaulis, bet jis vis arčiau. Keista, bet Rusija turi kažkokį apsauginį mechanizmą, kuris neleidžia jai demokratizuotis. Kai tik atsiranda šio proceso užuomazgų, valstybinis ir visuomeninis organizmas pradeda sirgti (šalis pasineria į netvarką, pilietiškumas degraduoja), o vėliau prasideda atmetimo reakcija, kurią dar skatina ir netinkamas (kitaip Rusijoje kažkodėl neišeina) demokratinio projekto realizavimas. Galiausiai tauta su malonumu ima vartoti autoritarizmo ir imperiškumo (eurazijizmo) vaistus, ir imunitetas demokratijai tampa dar stipresnis.

Tokioje situacijoje bet koks Rusijos vadovas anksčiau ar vėliau susiduria su paprasta dilema: arba dar kartą pabandyti įvykdyti demokratinį eksperimentą (ir surizikuoti valstybės bei savo valdžios stabilumu), arba nueiti lengvesniu keliu ir duoti tautai tai, ko ji trokšta (panašiai po Stalino mirties sovietinis elitas turėjo galimybę reformuoti komunistinį projektą, bet tai buvo rizikinga ir jie nusprendė plaukti pasroviui). Savaime suprantama, kad pasirenkamas lengvesnis kelias, ir nors jis yra neprogresyvus, užtat socialiai ir valdiškai patrauklus.

Taigi ne Rusija plaukia Vladimiro Putino nubrėžtu kursu, o jis įsiterpė į istorinę Rusijos tendenciją (jeigu ne jis, būtų kas nors kitas). Kartu jis, atrodo, puikiai supranta visus jos pavojus, stengiasi švelninti ją, bet strelkovai (kuriems nė motais sankcijos, išpūstas karinis biudžetas, suveržti diržai, karo aukos ir pan.) spaudžia jį vis labiau. Sistema praryja savo herojų, t. y. tikėtis, kad naujo šaltojo karo nebus, neverta – Rusijai jis jau vyksta. Judėjimas atgal jai yra judėjimas į priekį. Pasaka apie prarastą laiką tęsiasi.

Aut. teisės: Geopolitika
Geopolitika
Autoriai: Vadim Volovoj

(45)
(7)
(38)

Komentarai (0)