Kitokios Europos vaizdas „fūristo“ akimis: filosofinės mintys po naktinių kovų su turistais – plėšikais  (29)

Kokią Europą kuriame, kokią sukursime? Matyt tam procesui drąsiai galima pritaikyti ir daugelį sovietinių šūkių - laisvą, laimingą, sočią. Na beveik kaip ir anais laikais, tik žodžius šviesų komunistinį rytojų, pakeitėme į demokratinį.

Lengva kalbėti apie demokratiją sėdint prie kompiuterių šiltuose ofisuose ir dalinti tuos pažadėto šviesaus rytojaus spindulius visiems vaikštantiems šaligatviais ir važinėjantiems gatvėmis. Prieš pradedant Lietuvai vadovauti Europos Sąjungai, parašiau satyrinį rašinį. Tai buvo pirmas bandymas, nelabai vykęs, bet „Bilietas į vieną pusę“ internetinėje erdvėje pasirodė prieš pat Lietuvos pirmininkavimą.

Tai, kas ten aprašyta, jau vyksta dabar ir jei nesiimsime kažkokių priemonių, gal ne tokių fantastinių kaip tame rašinyje, ES ištiks toks pat krachas kaip daugelį imperijų, nes be tvirtos rankos mega imperijos, sąjungos ar valstybės ilgai neegzistuoja. Iš istorijos žinome kokios imperijos, kaip ir kieno valdomos ilgiausiai egzistavo. Taip, dabar ne viduramžiai, ir nedemokratiška valdyti tvirta ranka, todėl galime laukti greito demokratiško Europos skilimo.

Pirmieji ženklai, kai apačios nenori,viršūnės nebegali, pradeda reikštis, o visą tą procesą pagreitins užplūdę turistai iš karštų regionų.

Bet šį kartą ne apie ekonomines ir politines problemas, kurios yra sprendžiamos dabartinių dievų Olimpe, o pateiksiu keletą vaizdelių iš gatvės. Iš ten, kur gyvena, vaikšto, važinėja mirtingieji, kur net visų imperijų ramstis - policija yra bejėgė.

Apie angliškų aikštelių specifiką jau daug prirašyta ir prikalbėta. Kolonėlės mokamos, jų ne taip daug, o vakare taip užkištos, kad net uodas nosies neįkiš. Dar prieš didįjį turistų antplūdį tas karališkas regionas jau pasižymėjo priekabų šonų pjaustymais, krovinių, kuro vagystėmis, nes visi trokštantys laimės, nepaisydami aukštų tvorų, veržėsi į pažadėtąją žemę ir ten šeimininkavo.

Perpjauti priekabų šonai, tai buvo kaip išskirtinis specifinis tos šalies ženklas. Jei šonai paženklinti peiliu, viskas aišku – važinėja į Angliją. Net juokas ima, kai taip vadinamose lay bay aikštelėse ant stulpų keliomis kalbomis kabo užrašai perspėjantys, kad apylinkėse siaučia plėšikai. Tai akivaizdus valdžios bejėgiškumas ir prie tų užrašų norisi prirašyti kitą Antrojo pasaulinio karo metu vokiečių bejėgiškumą liudijantį užrašą Actung ruso partizanen.

Man sekėsi, priekabą supjaustė tik kelis kartus, bet nieko neišėmė, o kurą nuleido tik kartą, bet nedaug, nes nedaug jo ir buvo. Bet iki didžiosios turistų migracijos tai buvo išskirtinai angliška problema. Kas dabar dedasi žemyninės Europos miestų pakraščiuose, kiek pridygo palapinių miestelių, pabėgėlių stovyklų, mato ir žino visi. Priekabų pjaustymai, kuro ir visko, kas neužrakinta devyniomis spynomis, vagystės atėjo ir į didžiąją suvienytą, demokratinę Europą.

Skaudžiausia, kad tą visą chaosą inicijavę Olimpe sėdintys dievai toliau lyg niekur nieko kursto savo šventą ugnį ir kalba apie toleranciją, demokratiją ir žmogaus teises visur ir visame kame. Kai kurie išrinktieji net piktinasi, kai išardomas koks nelegalus palapinių miestelis. Reikėtų tiems žmogaus teisių gynėjams savo miestelyje įrengti tuos palapinių miestelius ir pasėdėti su gyventojais prie jų žemiškos ugnies.

Šį rašinį parašyti paskatino naktinė vairuotojų kova su turistais – plėšikais. Tą naktį mūsų buvo daugiau ir mes laimėjome, bet ateinančią naktį jie žadėjo sugrįžti gausesniu buriu. Paprastoje aikštelėje, žemyninėje Europos dalyje, naktį kilo kažkoks bruzdesys, pasigirdo mašinos signalas.

Stovėjo tos pačios firmos penki bulgarai. Vyrai jauni, drąsūs, vieningi ir laikantys po ranka montiruotes. Vienomis trumpikėmis iššokau ir aš, bet kadangi nesu karšto pietietiško kraujo, tai neturėjau jokio  vairuotojiško ginklo. Po aikštelę tarp priekabų šmirinėjo būrelis šešėlių. Nuo triukšmo akimirksniu sukilo visi vairuotojai. Prožektorių šviesoje matėsi tamsūs žmonės.

Turiu pasakyti, kas reta, vairuotojai labai drąsiai ir vieningai ėmė vaikyti juodulius tarp priekabų. Tie metė bakelius, pametė šlepetę, o traukdamiesi trenkė gumine žarna per langą žiūrinčiam vairuotojui, bet jo galvą apsaugojo spoileris. Plėšikai peršoko  griovį ir susispietėprie autobano. Nors mūsų buvo žymiai daugiau ir kai kurie rankose laikė montiruotes, bet pulti plėšikų nesiryžome.

Prasidėjo piktas dialogas įvairiomis kalbomis. Vairuotojai puikiai suprato, kad demokratinėje Europoje negalima mušti žmogaus, kas jis bebūtų. Užtrenksi tokiam naktiniam svečiui per kuprą, tai kaip ne kartą yra buvę kolegoms, užtampys po teismus. Nukentėjęs sakys, kad ėjo prie rato pasisioti, o jį sumušė ir atsives dešimtį liudininkų, liudijančių, kad jis doras turistas, netyčia pasiklydęs Europoje.

Svečiai tai puikiai suprato ir apšviesti prožektorių rėkavo, mojavo rankomis, grasino kumščiais, o vienas vis šaukė backe, backe, night backe. Vokietis, kurio bakas buvo užrakintas tik įmonės gamintojos spyna ir buvo atidarytas, net nelipdamas iš kabinos paskambino policijai. Jis vakarietiško auklėjimo ir šventai tiki, kad jį turi saugoti policija, kuri gauna atlyginimą iš jo mokamų mokesčių.

Kai tolumoje pasirodė policijos švyturėliai, plėšikai paleido kelis akmenis, nubėgo į kitą pusę kelio ir dingo krūmuose.

Du jauni pareigūnai, pamatę rankose moniruotes, tuoj liepė jas paslėpti ir perspėjo, kad nesavivaliautume, o elgtumės kaip vokietis – tyliai sėdėtume ir skambintumėme 112. Policininkai iš dalies teisūs, nes kitą kartą išlindęs gali gauti per galvą, o ne per spoilerį.

Kaip ir reikėjo tikėtis, pareigūnai nieko nesivaikė, o tik surašė protokolą dėl sudaužyto spoilerio. Į mūsų aiškinimą, kad jie žadėjo sugrįžti atsakė, don‘t worry, gerai kad šios frazės neužbaigė kaip populiarioje dainoje be happy. Kadangi kuro nespėjo daug išleisti, prekių nepavogė, tai policininkai, palinkėję ramybės, išvažiavo.

Viskas įvyko trečią nakties, bet apie miegą jokios kalbos ir negalėjo būti. Juk vairuotojai ant trasos labai lengvai pažeidžiami. Tyliai subadys padangas, nulups numerius, brūkštels peiliu per tentą, paleis akmenį į langą ir tada beliks savo šefui paskambinus pasakyti atšauk pakrovimą, užsakyk servisą ir dont worry be happy aš gyvas.

Kolegos bulgarai privalėjo daryti keturiasdešimt penkių valandų pauzę ir liko stovėti iki pirmadienio ryto. Aš išvažiavau vakare. Nežinau, kaip jie praleido arėjančią naktį, bet buvo pasiryžę nemiegoti ir, reikalui esant, paimti į rankas montiruotes, nepaisant policijos perspėjimo, kad Europoje muštis negalima. Jie ne vakarietiško auklėjimo ir pratę patys pasirūpinti savo ir savo turto saugumu, todėl labiau apsitiki savo jėgomis, nei oficialiu palinkėjimu don’t worry.

Jau daugiau kaip trisdešimt metų gyvenu ant asfalto. Išvažinėjau didelę dalį Rusijos, Europos, neramų Balkanų regioną ir labai puikiai matau, kaip viskas keičiasi. Nereikia man nei aukštų mokslų, nei pasisėdėjimų prie dabartinių dievų Olimpe kurstomos dieviškos ugnies. Tą, ką paprasti, turintys gyvenimišką patirtį žmonės pasakome, tas labai dažnai po keleto metų įvyksta.

Būsiu nepopuliarus, bet ramiausias laikotarpis vairuotojams buvo sovietinis. Apie kažkokius plėšikavimus keliuose nė kalbos nebuvo. Miegojome ten kur norėjome. Su vakarietiška demokratija, tiek Rusijoje, tiek mūsų šalyje atėjo laukinis kelių kapitalizmas. Senojoje Europoje kurį laiką tie negatyvūs reiškiniai buvo priskiriami tik Anglijai, bet jie dabar vis labiau plinta po visą Europą. Niekur nebėra saugu. Manau nereikia aiškinti, kas tą chaosą sėja ir, patikėkite senu, patyrusiu vairuotoju, greitai Lietuvos aikštelėse taip pat reikės naktimis ginti savo furas nuo pasilydusių ar pabėgusių iš laikinų stovyklaviečių turistų.

Dažnai tenka pakalbėti su tikrais skandinavais, su kuriais daug metų kartu dirbu. Viena ką šneka valdžia, kas kita ką sako žmonės. Įstrigo vieno švedo, su kuriuo tekdavo dažnai plaukti keltu kartais net vienoje kajutėje, pasipiktinimas. Manau jo išsakytos mintys atspindi daugelio žmonių nuomonę, bet tik vakariečiai bijo ją išsakyti viešai.

Aš senas žmogus, dirbu, ariu, namuose nebūnu, o netoliese gyvena visas kvartalas pasiklydusių turistų ir nieko nedirba. Nuo ryto iki vakaro trinasi kieme, kas kartą grįžęs matau vis daugiau mažų vaikų. Toks jausmas, kad jų moterys gimdo po kelis kartus per metus. Greitai, kad išlikti kaip tautai, mums reikės išeiti kaip protėviams į miškus ir iš naujo pradėti kurti savo šalį. Ko jie čia sėdi? Tegu važiuoja namo ir kovoja už savo šalį, kaip mes kovojome už savo.

Manau jo pasipiktinimui pritars daugelis, bet deja, tas daugelis kukliai nutylės, vildamasis, kad pasiklydę turistai neapsigyvens jo kaimynystėje.

Aut. teisės: www.technologijos.lt
Autoriai: Kęstutis Grubliauskas

(130)
(9)
(121)

Komentarai (29)