Kodėl senose fotografijose žmonės nesišypsodavo? (Video)  (2)

Daugumoje senų nuotraukų — darytų XIX amžiuje ir XX a. pradžioje — žmonės nesišypso. Iš čia kilo populiarus įsitikinimas, kad senose fotografijose žmonės tiesiog nesišypsodavo. Kaip šioje slegiančioje 1900 metais darytoje vestuvinėje nuotraukoje:

Tai kodėl žmonės senose nuotraukose atrodo taip, lyg ką tik išgirdę blogiausią pasaulyje naujieną? Negalime to žinoti užtikrintai, bet egzistuoja keletas teorijų, galinčių padėti nuspėti, iš kur kilo tas nespalvotasis niūrumas.

Pačiomis pirmosiomis technologijomis šypsenas buvo sunkiau užfiksuoti

Paplitęs šypsenų nebuvimo senose nuotraukose paaiškinimas yra, kad dėl ilgos ekspozicijos — laiko, kurį kamera fiksuoja vaizdą — buvo svarbu, kad objektai kadre kuo mažiau judėtų. Tada vaizdas nebūdavo neryškus, išplaukęs.

Aukščiau parodyta nuotrauka iliustruoja, kodėl ankstyvosiomis kameromis buvo sunkiau užfiksuoti šypsenas. Viena figūra viduryje neryški, tikriausiai todėl, kad šiek tiek sujudėjo per ilgą ekspoziciją. Pagal šią teoriją, pozą reikėjo išlaikyti kuo mažau judant, ir šypseną sunkiau išlaikyti, nei santykinai ramią veido išraišką.

Tačiau tai tik dalis atsakymo — ir buvo itin svarbus faktorius tik pačioje fotografijos pradžioje. Kaip sakė George Eastman House kuratorius Toddas Gustavsonas, kai tyriau asmenukių istoriją, ekspozicijos laikas iki XX amžiaus labai sutrumpėjo, pasirodžius Brownie ir kitoms kameroms. Pagal šių dienų standartus jos tebebuvo lėtos, tačiau ne tokios lėtos, kad būtų neįmanoma šypsotis.

Tačiau amžiaus pradžioje šypsenos nuotraukose tebebuvo retenybė. Tai rodo, kad būta ir kultūrinių žmonių nesišypsojimo senose nuotraukose priežasčių. Bet kuriose apibendrinančiose kultūros teorijose neapsieinama be kelių prielaidų, bet jos stengiasi paaiškinti, kodėl senos fotografijos atrodo tokios liūdnos.

Ankstyvąsias fotografijas smarkiai veikė dailė, o tai reiškia, jokių šypsenų

Dabar fotografija yra tokio mūsų gyvenimo, koks jis yra, fiksavimo priemonė. Bet iš pradžių šį meną stipriai veikė tapytų portretų tradicija. Fotografija buvo sustingę asmens, o ne laiko momento patekimai. Taip manė netgi modeliai.

1894 metais, Photographic Journal of America ėmė interviu iš modelio Elmerio Ellswortho Mastermano. Jo buvo neįprasta specializacija — jis buvo profesionalus tapybos ir fotografijos Jėzaus Kristaus modelis. Jis taip pat nematė skirtumo tarp šių dviejų meno formų. „Koks skirtumas tarp pozavimo fotografijai ir pozavimo paveikslui?“ paklausė jis.

Portretų fotografijos tradicija prasidėjo iš dalies dėl kameros technologinių apribojimų – nuotraukos buvo daromos lėtai. Bet netgi kameroms patobulėjus, buvo sunku įsivaizduoti fotografiją atskiru menu, su savo estetika. Net kai fotografavimas truko trumpiau, vis vien kameromis vaizduotas gyvenimo idealas, ne jo pjūvis. Tai reiškė – jokių šypsenų.

Pirmosios fotografijos buvo laikomos keliu į nemirtingumą

Dabar darant profilio nuotrauką, vienas iš tikslų yra atrodyti kietai ar fiksuoti pralekiančias akimirkas. Bet tik atsiradus fotografijai, žmonės apie savo Facebooko puslapį negalvojo. Jiems fotografijos buvo kelias į nemirtingumą.

Tai ypač akivaizdžiai pasireiškė pomirtinės fotografijos tradicija. Šio žanro fotografijose neseniai mirę žmonės, vaikai, ar gyvūnai buvo fotografuojami, it tebebūtų gyvi. Fotografijos kūdikystėje atsiradusi tradicija išnyko — nors ne visiškai — iki XX amžiaus. Bet ji parodo to meto mentalitetą: portretai buvo būdas išsaugoti gyvuosius ateities kartoms.

Tai reiškė, kad fotografijos buvo pažymėtos efemeriškumo rimtumu. Niekas šios idėjos neatspindi geriau, nei Marko Tveno žodžiai —žmogaus, gyvenusio iš humoro ir rašiusio istorijas apie šokinėjančias varles. Netgi jis sakė, „Manau, fotografija yra svarbiausias dokumentas, ir nieko nėra blogesnio, nei likti ateities kartoms pagautam ir užfiksuotam amžiams su kvaila šypsena.“

Viktorijos ir Edvardo laikų kultūra į šypsenas žiūrėjo iš aukšto

Ketvirtasis žmonių rūstumą senose fotografijose aiškinantis argumentas yra vienas iš labiausiai tikėtinų — nors ir įrodyti sunkiausia. Gali būti, kad daug žmonių XX a. pradžioje tiesiog manė, kad šypsena – idiotams.

Nicholas Jeeves tyrė šypsojimąsi portretuose ir priėjo išvadą, kad šimtmečius šypsena vertinta kaip veikla, pritinkanti tik kvailiams. (Jeevesas atmetė alternatyvią teoriją, kad nuo šypsenos žmones sulaikydavo prasti dantys — galų gale, jei visų dantys buvo prasti, tai tikriausiai nebuvo problema.)

Kai bet kurią plačią kultūros tezę, tokį teiginį įrodyti sunku, juolab, netrūksta išimčių. Pavyzdžiui, Flickr grupėje „Smiling Victorian“ yra 2100 fotografijų ir bent jau kai kuriose galima įžiūrėti tikrą šypseną. Jau vien tai yra stiprus kontrargumentas. Bet vyraujanti senų nuotraukų, kaip reliktų be linksmumo koncepcija atrodo teisinga (ir ją, bent iš dalies, patvirtina poreikis kurti specialią Flickr grupę nuotraukoms, kurios nėra rūsčios).

XIX amžiaus gale ir XX amžiaus pradžioje visuomenės kultūra iš esmės šypseną laikė beskonybe ir šiek tiek truko, kol pamilo.

Bet kodėl tada šis vyras šypsosi?

Būtent todėl ši fotografija, padaryta apie 1904 m. tokia netikėta. Ji yra iš Bertholdo Laufero ekspedicijos į Kiniją atvaizdų kolekcijos (demonstruojamos Amerikos Gamtos istorijos bibliotekoje).

Šis vyras tikrai šypsosi:

Apie pačią nuotrauką žinome nedaug. Bet ji suteikia puikią progą patikrinti, kodėl žmonės senose fotografijose niekad nesišypso.

Priežastis gali būti fotografe ir subjekte. Fotografas Bertholdas Lauferas buvo antropologas, tai reiškia, jo misija skyrėsi nuo kitų to meto fotografų — jis siekė užfiksuoti gyvenimą, o ne pozą. Tam reikia apimti platesnį emocijų spektrą. Jo ryžiamėgis subjektas galėjo norėti šypsotis, nes buvo iš kitos kultūros, kitaip vertinančios fotografiją ir viešą elgesį. Abu jie buvo vyraujančios fotografijos kultūros pašaliečiai.

Drauge jie sukūrė vaizdą, įsimintiną netgi dabar. Nežinome, kodėl ryžius valgantis vyras atrodė toks laimingas — bet žinome, kad iš to radosi nuotrauka, sukelianti šypseną ir dabar.

Phil Edwards
vox.com

Aut. teisės: www.technologijos.lt

(44)
(3)
(41)

Komentarai (2)