Tikrasis išminuotojo darbas be jokio grimo: „vien Lietuvoje bombų tiek, kad tik spėk suktis, o kai prisimeni Afganistaną, nupurto šiurpas...“ (Video)  ()

Trys – vidutiniškai tiek bombų kasdien Lietuvos teritorijoje neutralizuoja Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono išminuotojai.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

„Mes kiekvienais metais turime nuo 800 iki 1400 įvykių, kada randame sprogmenis ir kiekvienais metais tūkstančius tų sprogmenų neutralizuojame.

Jeigu žmogus pasakė, va, radau daiktą, panašų į sprogmenį, išminuotojai atvažiavo ir išvežė minosvaidžio miną, reiškia, kad jos neras koks vaikas, aplinkinis žmogus, nekrapštys jos ir galbūt išsaugos save ir aplinkinius“, – teigia J. Vitkaus inžinerijos bataliono Sprogmenų neutralizavimo kuopos vadas kpt. Nerijus Alekna.

Pašnekovas aprodo išminuotojų muziejų, kuriame įvairūs surinkti sprogmenys. Viena lentyna, kaip jis pats sako, skirta nesąmonėms – daiktams, kurie panašūs į sprogmenis, tačiau su jais neturi jokių sąsajų. Maždaug 5 – 10 proc. iškvietimų baigiasi būtent tokiais radiniais.

„Čia minosvaidžio mina nykštukams“, – juokdamasis N. Alekna rodo nedidelį surūdijusį metalo gabalą, tačiau iškart surimtėja ir priduria, kad labai gerai, kai žmonės radę įtartinus daiktus kviečia specialiąsias tarnybas, nes dažniausiai tai sprogmenys, kurie gali būti labai pavojingi.

„Lietuvoje pasitaiko nemažai gyventojų, tokių „specialistų“, kurie sako, kad aš kažkada prie rusų tarnavęs, tų sviedinių išlupęs, išpjovęs, čia nieko pavojingo nėra. Bet žinome, kad kiekvienais metais į viešumą išlenda atvejai, kai vienas iš tų „specialistų“ peržengia ribą ir medikai turi darbo. Arba medikai jau nebeturi darbo“, – sako N. Alekna.

Kareiviu būti neplanavo

Kpt. N. Alekna yra užgrūdintas karys, du kartus vadovavęs Afganistano Goro provincijos atkūrimo grupės išminavimo skyriui. Čia jam teko dirbti su itin pavojingais ir sudėtingais sprogmenimis.

N. Alekna jaunystėje su kariuomene savo ateities nesiejo, čia jis atsidūrė gana atsitiktinai: „Būdamas vaikas ir net besimokydamas vidurinėje negalėjau pagalvoti, kad eisiu į karo akademiją, ją pabaigsiu ir tapsiu išminuotoju. Tik pabaigęs vidurinę mokiausi žemės ūkio mokykloje Ukmergėje, susiradau draugų, pakeičiau aplinką, dalis tų draugų tarnavo KASP‘e (Krašto apsaugos savanorių pajėgos – red. past.)

Ir man imponavo tie kerziniai batai, nes tuo laiku, 1996 – 1997 metais jų negalėjai nusipirkti bet kur, kamufliažinė uniforma buvo kažkas tokio. Iš tarnybos grįžę draugai pasakojo, kaip jie vykdė operacijas. Ir tada pagalvojau, kad visai smagu toje kariuomenėje, gal rasčiau kokią prasmę.“

Taip prasidėjo N. Aleknos kelias kariuomenėje, iš pradžių tarnyba KASP štabo kuopoje, vėliau studijos karo akademijoje. Pasak pašnekovo, norint tapti išminuotoju, reikia mokytis mažiausiai 5-7 metus, o vien kruopštaus darbo ir didelio noro nepakanka.

„Vykdoma tam tikra atranka, mes atsirenkam karius pagal jų asmenines ir tarnybines savybes. Reikia, kad karys suvoktų, kas yra kariuomenė, ką ji duoda ir ką jai reikia duoti. Po atrankos karys ateina pas mus į kuopą, pradžioje jam neleidžiama daryti jokių sprogdinimų, jis turi patarnauti, panešioti kastuvėlį“, – pasakoja N. Alekna.

Iš arti susipažinus, kaip dirba išminuotojai, karys siunčiamas į sprogdinimo darbų ir sprogmenų neutralizavimo specialistų kursus, grįžęs iš jų jis maždaug dar 1 – 2 metus ir toliau tik padeda išminuotojams. Jei matoma, kad karys turi potencialo, tada jis siunčiamas į sprogmenų neutralizavimo vadovo kursus ir tik po jų įrodęs, kad geba dirbti savarankiškai, jam suteikiama teisė vadovauti sprogmenų neutralizavimo operacijai. Bet ir tuo viskas neapsiriboja.

„Mokymasis yra nuolatinis procesas. Turi mokytis, nes nuolat atsiranda nauji sprogmenys, nauji sprogdikliai, naujos metodikos. Kas buvo gerai vakar, šiandien yra tiktai patenkinama, rytoj bus nepatenkinama. Dėl to reikia pastoviai atšviežinti savo žinias, dalyvauti bendrose pratybose su užsienio partneriais, siųsti karius mokytis į užsienį, kontaktuoti su kitom šalimis, kokius sprogmenis jie gamina, vyksta nuolatinės diskusijos, nuolatiniai seminarai, juk technologijos nuolat atsinaujina ir tobulėja“, – apie sunkų kario gyvenimą pasakoja N. Alekna.

Svarbiausia – tėvynė

Išminuotojai laisvalaikio praktiškai neturi, nes visą laiką turi būti pasiruošę. Bet kuriuo paros metu skambučio sulaukęs karys į bataliono kuopą privalo prisistatyti per dvi valandas, kad ir kur bebūtų.

„Bet kuris išminuotojas žino, kad jei jis norėjo patogaus gyvenimo, sėdėti darbe nuo 8 iki 6, jis galėjo eiti dirbti kažkokį kitą, paprastesnį darbą. O mes nedirbame darbo, ką mes darome, tai yra tarnyba“, – sako N. Alekna.

Kapitonas pripažįsta, kad daug laisvalaikio neturi, tačiau kiek gali, laiko skiria savo šeimai, žaidžia ir keliauja su savo vaikais.

„Tokio laisvalaikio, kad gulėčiau prie televizoriaus, neatsimenu. Truputėlį to trūksta, bet jeigu aš jau būsiu tiek pavargęs, kad man reikės laisvalaikio, aš užleisiu poziciją žmogui, kuris bus pailsėjęs ir galės nešti savo tarnybą“, – teigia N. Alekna. Vienoje televizijos laidoje, paklausus premjero Sauliaus Skvernelio, ką jis pasirinktų, šeimą ar darbą Lietuvai, atsakymas buvo: „Be abejo (pauzė) šeima“. Panašų klausimą uždaviau N. Aleknai, į kurį jis atsakė nedvejodamas.

„Kiekvienas iš mūsų yra davęs priesaiką: negailėdamas jėgų ir gyvybės ginti Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Kariuomenė ir yra ta pozicija, kai tu truputėlį daugiau savęs atiduodi tarnybai, o po to šeimai.

Valstybei reikalingi žmonės, kurie atliktų truputėlį daugiau ir daugiau rizikuotų negu visi likusieji. Tai tiek policija, tiek kariuomenė, tiek ugniagesiai, tai yra tie žmonės, kurie dirbdami savo darbą, esant tam tikroms sąlygoms, turės daryti nuolaidas savo saugumui. Svarbiausia, žmogus turi kalbėti ir toje pačioje šeimoje surasti kažkokį kompromisą. Mano šeima viską supranta“, – patikina N. Alekna.

Pasidalinkite su draugais
(23)
(0)
(23)

Komentarai ()