Kol kas aukų nėra, bet... teigiama, kad Rusija net du kartus iš eilės išbandė paties tikriausio kibernetinio karo antpuolį  ()

Vieną gruodžio šeštadienį Oleksijus Jasinskis kartu su žmona ir paaugliu sūnumi leido vakarą Kijeve esančių savo namų svetainėje. 40-ečio ukrainiečio profesija susijusi su kibernetinio saugumo priemonių kūrimu. Tą vakarą, beveik įpusėjus žiūrėti garsųjį Oliverio Stone‘o filmą „Snowdenas“ („Snowden“), visame name staiga dingo elektra.

„Programišiai nenori, kad baigtume žiūrėti filmą“, – tąsyk pajuokavo O. Jasinskio žmona, pasakojama svetainėje wired.com.

Tai buvo užuomina apie prieš metus nutikusį incidentą, kai likus porai dienų iki 2015 metų Kalėdų po įvykdytos kibernetinės atakos beveik ketvirtis milijono Ukrainos gyventojų liko be elektros.

Tačiau O. Jasinskiui, einančiam vyriausiojo analitiko pareigas vienoje Kijevo skaitmeninio saugumo srityje besispecializuojančioje įmonėje, žmonos pokštas nepasirodė juokingas. Jis pažvelgė į ant stalo stovėjusį laikrodį. Šis rodė lygiai vidurnaktį.

Visiškoje tamsoje O. Jasinskis nuėjo į virtuvę ir apgraibomis susirado keletą žvakių. Jas uždegęs inžinierius priėjo prie lango ir pažvelgė į anapus plytintį miestą, atrodantį visiškai kitaip, nei paprastai tekdavo matyti: pažįstama panorama skendėjo neperregimoje tamsoje. Tolumoje buvo galima įžvelgti tik vieną kitą nuo dangų aptraukusių debesų atsispindinčią švieselę, kurioje pavyko išskirti gremėzdiškų modernių pastatų ir sovietmečiu iškilusių blokinių daugiaaukščių kontūrus.

O. Jasinskis kaipmat suprato, kad į aptemusį miestą žvelgia praėjus beveik metams po 2015 metų gruodį įvykdytos visą energetinę sistemą sutrikdžiusios atakos, todėl buvo įsitikinęs, kad ir šįkart elektros tiekimas nutrūko neatsitiktinai.

Jis pagalvojo apie beveik 20 laipsnių lauke tvyrantį šaltį, apie tūkstančiuose butų pamažu krentančią temperatūrą ir apie tai, kiek truks, kol neveikiant vandentiekio sistemai užledės vamzdžiai.

Į inžinieriaus sąmonę pamažu ėmė skverbtis ir dar viena bauginanti mintis. Per 14 pastarųjų mėnesių O. Jasinskiui teko įsitikinti, kad su atakomis susijusios krizės pavojus išties realus. Prašymai ištirti staigias ir vis dažniau smogiančias kibernetines atakas plūdo iš vis didėjančio skaičiaus Ukrainos įmonių ir valstybinių institucijų.

Tas atakas veikiausiai vykdė konkreti išvien veikiančių programišių grupė. Taigi, tik žvakėmis apšviestoje virtuvėje stovinčiam inžinieriui ėmė atrodyti, kad tie patys fantomai, kurių pėdsakus ilgiau nei metus pats mėgino susekti, vėl apsireiškė – per internetinę erdvę įsiveržė į jo namus.

Realią žalą darantys išpuoliai

Kibernetinių atakų pranašai ne kartą sakė, kad taip tikrai gali nutikti. Ne vieną dešimtmetį sklandė įspėjimai dėl netolimos ateities, kai programinšiai neapsiribos viešpatavimu vien skaitmeninėje erdvėjo ir imsis realią žalą nešančių žygių.

Akivaizdus tokias prognozes patvirtinantis pavyzdys – 2009 metais paleista NSA kenkimo programa „Stuxnet“, niekam neįtariant ėmusi spartinti kelis šimtus Irane veikusių branduolinio kuro sodrinimo centrifugų, kol galop nepataisomai sutriko jų veikimas.

„Šis įvykis primena tai, kas nutiko 1945 metų rugpjūtį, – tada sakė buvęs NSA ir CŽA direktorius Michaelas Haydenas. – Kažkas tiesiog panaudojo naują ginklą, kurio nebepavyks vėl supakuoti į dėžutę.“

Ar galima teigti, kad Ukrainoje jau išbandytas paties tikriausio kibernetinio karo scenarijus? Kad taip nutiko net du kartus? Abiem atvejais nematomi diversantai pasistengė, kad būtų nutrauktas elektros tiekimas į begalės žmonių būstus. Visiška tamsa truko kelias valandas – kol technologijų inžinieriai sugebėjo neautomatiniu būdu vėl įjungti elektrą.

Vis dėlto atakos ženklina naują precedentą ir įrodo, kad Rusijos dangstomi programišiai geba įgyvendinti košmariškus šiuolaikinės visuomenės gyvenimą paralyžiuojančius sprendimus.

Verta pasakyti, kad minėti elektros tiekimo sutrikdymai nebuvo tarpusavyje nesusiję įvykiai. Juos galima pavadinti trejetą pastarųjų metų Ukrainoje vykdomo skaitmeninio žaibo karo veiksmais. Tokių tikslingų kibernetinių išpuolių nebuvo užfiksuota jokioje kitoje pasaulio šalyje. Galima kalbėti apie nuožmią programišių armiją, sistemingai bandžiusią sutrikdyti kone visų Ukrainos sektorių, pradedant žiniasklaida, finansais, transportu, ginkluotosiomis pajėgomis, politika ir baigiant energetika, veiklą.

Įsilaužimai sekė vienas kitą. Jų metu buvo naikinami duomenys, gadinami kompiuteriai, o kartais sutrikdomos pagrindinės organizacijose veikiančių sistemų funkcijos.

„Ukrainoje jau sunku rasti kokios nors atakos nepažeistą sritį“, – sako už kibernetinį saugumą atsakingas NATO ambasadorius Kennethas Geersas.

Gruodžio mėnesį išplatintame viešame pranešime Ukrainos prezidentas Petro Porošenka patikslino, kad vos per du mėnesius buvo įvykdyta net 6,5 tūkst. kibernetinių atakų, kurių taikiniais tapo 36 Ukrainoje veikiantys subjektai.

Nors tarptautinių organizacijų kibernetinio saugumo analitikai iš karto atakų su Kremliumi susieti nesiryžo, P. Porošenka nė kiek nedvejodamas pranešė apie Ukrainoje atliktų tyrimų išvadas, leidžiančias spręsti apie tiesioginį arba netiesioginį slaptųjų Rusijos tarnybų kišimąsi, vykdant prieš visą šalį nukreiptą kibernetinį karą (Rusijos užsienio reikalų ministerija gavo ne vieną prašymą pakomentuoti išsakytus kaltinimus, tačiau jokių komentarų taip ir nepateikė).

Įvykiai Ukrainoje

Norint suvokti įvykdytų išpuolių reikšmę ir geriau suprasti vis painesnius geopolitinius procesus, verta pažvelgti į ypač prieštaringus Rusijos santykius su didžiausia savo vakarų kaimyne. Maskva labai ilgai laikė Ukrainą teisėta Rusijos imperijos dalimi ir svarbiu teritoriniu vienetu, atliekančiu strateginį užkardos tarp Rusijos ir NATO pajėgų vaidmenį, atveriančiu kelią į Europą ir suteikiančiu prieigą prie vieno iš nedaugelio Rusijos neužšąlančių uostų. Dėl visų išvardytų priežasčių Maskva ilgus metus siekė priversti Ukrainą išlaikyti nuolankiai paklūstančio jaunesniojo brolio statusą.

Vis dėlto per maždaug penkiolika pastarųjų metų Ukrainą spaudę Maskvos gniaužtai buvo pamažu susilpninti. Taip nutiko, kai šalis pareiškė norą pretenduoti į NATO ir Europos Sąjungą. Dabar Ukraina įžengė į nepaskelbto karo su Rusija etapą. Per jį iš gimtųjų vietų buvo priversti išsikelti beveik 2 mln., o žuvo apie 10 tūkst. ukrainiečių.

Internetinė erdvė nuo pat pradžių tapo vienu iš pagrindinių šio karo poligonų. Artėjant po 2014 metų vasario revoliucijos vykusiems rinkimams, keletas prorusiškai nusiteikusių aktyvistų susibūrė grupę, pasivadinusią „CyberBerkut“. Ji, beje, siejama ir su Kremliui veikiausiai pavaldžiais programišiais, kaip spėjama, įsilaužusiais į Jungtinių Valstijų Demokratų partijos kompiuterių sistemą per 2016 metų šalies prezidento rinkimų kampaniją.

Minėtai grupei priklausę programišiai suklastojo Ukrainos centrinės rinkimų komisijos svetainėje fiksuojamus rinkimų rezultatus. Jie siekė, kad būtų paskelbta kraštutinių dešiniųjų jėgoms atstovaujančio kandidato Dmytro Jarošo pergalė. Likus mažiau nei valandai iki oficialaus rinkimų rezultatų paskelbimo svetainės administratoriai visgi nustatė pažeidimą. Ši ataka buvo tik įžanga į kur kas ambicingesnius Rusijos kovų skaitmeninėje erdvėje eksperimentus – begalę kibernetinių atakų, vykdytų nuo 2015 metų rudens ir nesiliaujančių iki šiol.

Svarstydami, kokia platesnė virtualiųjų smūgių, bandant sutrikdyti pamatines Ukrainos infrastruktūras, reikšmė, nemažai kibernetinio saugumo srities analitikų spėja, kad Rusija, ko gero, naudojasi savo kaimyne kaip savotišku kibernetinių kovos priemonių bandymo lauku – tarsi laboratorija, kurioje kuriamos ir testuojamos pasaulinėse internetinėse kovose praversiančios technologijos.

Negalima pamiršti ir to, kad skaitmeniniai „sprogmenys“, kurių Rusija periodiškai atseikėja Ukrainai, kartą jau sukėlė sumaištį ir Jungtinėse Valstijose.

Aut. teisės: delfi.lt

(20)
(3)
(17)

Komentarai ()