Nedaug trūko, kad netoli Berlyno 1977 metais būtų įvykęs branduolinis sprogimas, – rašo dienraštis „Die Welt“, primindamas prieš 41-erius metus rugpjūčio viduryje sovietų armijos bazėje Danenvaldėje įvykusią katastrofą, kai per audrą užsidegė ir sproginėti ėmė tūkstančiai sovietų armijos raketų.

Apie šiuos įvykius jau ne sykį rašyta Vokietijos spaudoje, sukurta televizijos dokumentinis filmas „Raketų pragaras Danenvaldėje“. 1977 metų rugpjūčio 14 dieną vyresnieji Danenvaldės (Dannenwalde) gyventojai prisimena kaip šiandien.

Tą sekmadienį apie antrą valandą dienos, užslinkus audrai, keliskart smarkiai sugriaudėjo, trenkė žaibas, o po to trenksmas nebetilo, tik jo skambesys pasikeitė.

Be to, trenksmus lydėjo keistas švilpimas, šnypštimas. Senesniems žmonėms tas garsas priminė „Stalino vargonus“ – Antrojo pasaulinio karo metu sovietų armijos naudotas salvinės ugnies reaktyvinės artilerijos sistemas, dar pramintas „katiušomis“.

„Atrodė, tarsi ir vėl frontas artėtų, – Vokietijos televizijos (MDR) dokumentinio filmo kūrėjams pasakojo liudininkai. Iki vėlaus vakaro dangų raižė „ugninės uodegos“, kilo tamsūs dūmų stulpai, ore tvyrojo sieros kvapas, – net kvėpuoti darėsi sunku.

Tapo aišku: 50 km į šiaurę nuo Berlyno nutiko kažkas baisaus. Ne vien Danenvaldėje, bet ir kitose 22 seniūnijose į pievas, laukus, miškus, gyvenvietes krito raketos.

„Jos skraidė oru skersai išilgai“, – prisiminė Danenvaldės gyventojas Rüdigeris Ungewissas, kalbintas MDR dokumentinės juostos kūrėjų.

Daugeliui gyventojų tai išties priminė Antrąjį pasaulinį karą, jie puolė slėptis rūsiuose. Kiti, pagauti panikos, strimgalviais lėkė iš namų su mažais vaikais, stabdė gatvėse mašinas ir sodino vaikus į jas – pas absoliučiai svetimus žmones, kad tik išvežtų juos iš pavojaus zonos.

O patys bėgo, kiek kojos nešė, nes juk ne kiekvienas anuomet turėjo mašiną, – pasakoja R. Ungewissas. Po keliolikos minučių miestelis buvęs kaip iššluotas. Bėgo, jo liudijimu, ir sovietų kariai: „Vyrai iškūrė lengvosiomis mašinomis, karininkų žmonos su vaikais ieškojo priebėgos gyventojų paliktuose namuose“.

Maršai – karių moralei palaikyti

Vietos civilinės gynybos viršininkas skubiai informavo rajono valdžią, šie mobilizavo vokiečių ugniagesius, tačiau, „sovietiniai draugai“ atsisakė priimti pagalbą.

„Šlovingajai sovietų armijai nesisekė susidoroti su be perstojo sproginėjančiomis raketomis“, – 2012 m. rašė regioninis dienraštis „Märkische Zeitung“.

Nepavykus šaudmenų saugykloje užgesinti gaisro per ketvirtį valandos, mėginti tai daryti vėliau nebėra prasmės, – cituoja dienraštis anuometinį Sovietų Sąjungos ginkluotųjų pajėgų Vokietijos Demokratinėje Respublikoje gaisrininkų vadą Vladimirą Vlasenko pagal interviu, kurį šis davė ukrainiečių spaudai – jau dešimtmečiams nuo įvykių praėjus.

Vis dėlto priemonių imtasi: degančias raketų rietuves mėginta išstumdyti tankais. Be to, sovietų kariai skubiai išgabeno iš saugyklos didelį kiekį vidutinio nuotolio raketų. Su vokiečių pagalba iš pavojaus zonos pavyko laiku atitraukti amunicija pakrautą traukinį.

Apie dešimtą valandą vakaro sprogimai liovėsi. Kitą rytą Danenvaldėje tvyrojo neįprasta tyla – net paukščių čiulbesio nesigirdėjo. O štai į namus grįžę Zailenhofo (Seilenhof) gyventojai kitoje pusėje ežero, ten, kur įsikūrusi sovietų armijos karinė bazė, girdėjo rusų tankų riaumojimą ir per garsiakalbius skambančius maršus – „veikiausiai karių moralei palaikyti“, – spėliojo „Märkische Zeitung“ kalbintas įvykių liudininkas.

Nuostoliai: viena vokiečių karvė ir šimtai sovietų karių

Apylinkių gyventojai iki 1989 metų neturėjo teisės pasakoti apie šiuos įvykius. VDR laikraščiuose raketų pragaras buvo paprasčiausiai nutylėtas. Pagal oficialią versiją, „Danenvaldės medžiagų sandėlyje buvo kilęs gaisras, kurį netrukus pavyko užgesinti.“

Kas tą dieną iš tikro dėjosi, į dienos šviesą ėmė kilti tik po 1994 metų, iš Vokietijos pasitraukus sovietų armijos daliniams. Buvusioje Bundesvero oro pajėgų ginklų saugykloje Danenvaldės miške po 1945 metų įsikūrė sovietų armija.

Čia buvo saugoma ir tūkstančiai 122 mm kalibro raketų, skirtų salvinės ugnies sistemoms „Grad“. Vienas sunkvežimis per 20 sekundžių gali paleisti 40 tokių raketų, kurių sovietų kariai saugojo tūkstančius.

Paaiškėjo ir gaisro priežastis: į šią po atviru dangumi sandėliuotų ir žaibolaidžiu neapsaugotų raketų rietuvę trenkė žaibas, uždegdamas raketas, o šios ėmė šaudyti į visas puses. Tiesa, raketos neturėjo sprogdiklių, tad nukritusios nesprogo – bent jau vokiečių pusėje be turtui (pastatams ir mašinoms) padarytos žalos, nuo raketų krito tik viena karvė.

Žinoma, pasekmės galėjo būti kur kas tragiškesnės, jei gyventojai nebūtų laiku pabėgę. Tą rodo kitą dieną vokiečių saugumo kadruose užfiksuoti vaizdai, tarkime, vaiko lovelėje įstrigusi raketa.

Sovietų kariškių teigimu, žuvusiųjų nebūta ir sovietų armijos gretose. Tačiau buvo nemažai įrodymų, kad sovietai tiesiog slėpė nuostolius. Aišku tai, kad kariai paprasčiausiomis priemonėmis mėgino apriboti žaibo sukeltą sprogimų židinį, tad be aukų šiame raketų pragare nebuvo apsieita.

Apylinkių gyventojai spėliojo, esą, galėjo žūti nuo 50 iki 300 sovietinės armijos karių. Tačiau ir šie aukų skaičiai tėra tik spėjimai, nes nes su šia katastrofa susiję sovietų armijos dokumentai iki šiol lieka neprieinami. Galbūt tiksliausiai realybę atspindi 70 cinko karstų, kuriuos po šio įvykio sovietų armija užsakė iš VDR firmų, – rašo „Die Welt“.

Be to, ant kai kurių aukų kūnų buvo pastebėtos keistos geltonos žymės, tad įtarta, jog saugykloje buvo ir cheminio ginklo galvutės, kurios gali būti tvirtinamos ant 122 mm raketų.

Panašių incidentų yra pasitaikę ne kartą. Netinkamomis laikymo sąlygomis ar aplaidumu garsėjusios sovietų armijos blogąsias tradicijas perėmė Rusijos ir Ukrainos kariuomenės. Pavyzdžiui, pernai net keliuose dideliuose Ukrainos pajėgų sandėliuose kilo gaisrai ir sproginėjo amunicija. Ir nors tarp galimų gaisro priežasčių įvardytos ir diversijos, tyrimo metu nustatyta daugybė taisyklių nesilaikymo ir kitų pažeidimų.

Bazėje buvo ir branduoliai ginklai

Vis dėlto galima teigti, kad Danenvaldės gyventojams aną rugpjūčio 14-ąją pasisekė. Nes katastrofa, kaip rodo vėlesni tyrimai, galėjo įgauti visai kitą mastą. Vos už 200 metrų nuo sprogimų epicentro, buvusiuose Vermachto bunkeriuose, Raudonoji Armija saugojo „specialų krovinį“ – taip eufemistiškai sovietai anuomet vadino branduolines galvutes.

Kad branduolinio ginklo čia būta, rodo vokiečių karinių ekspertų tyrimai: bunkeriuose jie aptiko aplinkos ir atmosferos jutiklius bei kitos tokioms saugykloms būtinos techninės įrangos pėdsakus.

Tyrėjų duomenimis, šiuose bunkeriuose buvo saugomos branduolinės kovinės galvutės Fiurstenberge dislokuotai antrajai sovietų tankų armijai, – rašė „Märkische Zeitung“.

Ir nors, pasak buvusio sovietų ugniagesių vado V. Vlasenkos, raketos nebūtų pramušusios dviejų metrų storio betoninių bunkerio sienų, įėjimą į bunkerį saugojo tik paprastos skardinės durys. Tad kone stebuklas, jog aplinkui raketos neįlėkė į bunkerį su „specialiuoju kroviniu“.

Kokio masto pavojus buvo iškilęs aną 1977 metų rugpjūčio 14-ąją, dabar sunku tiksliai pasakyti. Galimas daiktas, kad Danenvaldėje tik per plauką buvo išvengta branduolinės katastrofos, – svarsto vietos gyventojai ir šį atvejį tyrinėję žurnalistai.

Dar ir savaitėms nuo katastrofos praėjus, Danenvaldės gyventojus gąsdino sprogimai. Matyt, buvo sprogdinamos pažeistos raketos. Be to, ginklų saugyklą paliko kolonos sunkiasvorių sunkvežimių, – galbūt iš jos buvo išvežami branduoliniai užtaisai.

Komentarai ()