Kaip Sovietų Rusija ir Lenkija pasidalino Rytų Europą – į dviejų imperines ambicijas turinčių galių verpetą pateko ir jauna Lietuvos valstybė: padariniai matomi ir šiandien (Foto, Video)  (71)

Rusijos pralaimėjimas Lenkijos ir Sovietų Rusijos kare buvo toks skausmingas, kad prieš Hitlerio atėjimą į valdžią Vokietijoje, bolševikai Lenkiją laikė pagrindiniu ir pavojingiausiu priešu.


Žlugus Rusijos imperijai, jos griuvėsiuose susiformavo nemažai naujų valstybių, iš kurių didžiausios ir galingiausios buvo Sovietų Rusija ir Lenkija.

Nors bolševikų tikslas buvo užgniaužti visas Rusijoje veikiančias antivyriausybines pajėgas ir užsitikrinti užgrobtą valdžią, lenkų pagrindinė užduotis buvo suburti Lenkijos nacionalines žemes, remiantis 1772 m. sienoms (iki Pirmojo ATR padalijimo).

Didžiulės Ukrainos, Baltarusijos ir Baltijos šalių teritorijos atsidūrė tarp dviejų galios centrų, o pasibaigus Pirmajam pasauliniam karu, ir po jo sekusio vokiečių kariuomenės pasitraukimo, Varšuva ir Maskva susikovė dėl šių teritorijų.

Kol bolševikai buvo stipriai spaudžiami kontrrevoliucinių Antono Denikino ir Aleksandro Kolčiako Baltųjų armijų, Lenkija stengėsi pasinaudoti pilietinio karo chaosu Rusijoje ir pavergti kuo daugiau savo priešininko žemių. 

Pasak Lenkijos lyderio Józefo Piłsudskio, kelių mažų valstybių įkūrimas Rusijos teritorijoje, vienaip ar kitaip priklausančių nuo Varšuvos, būtų idealus sprendimas.

„Rusija gali lengvai tapti antrarūše galia, negalinčia kelti rimtos grėsmės naujai atkurtai Lenkijos nepriklausomybei. Savo ruožtu Lenkija, kaip didžiausia ir galingiausia iš naujųjų valstybių, galėtų lengvai užsitikrinti įtakos zoną, besitęsiančią nuo Suomijos iki Kaukazo kalnų“, – tvirtino Piłsudskis.

 

 

Po didelio masto 1919 ir 1920 m. Lenkijos puolimų, didžioji Baltarusijos ir Ukrainos teritorijų dalis buvo kontroliuojama Lenkijos pajėgų.

Tuo pat metu naujai sukurta Latvija ir Symono Petliuros Ukrainos Liaudies Respublikos pajėgų likučiai pasiskelbė Piłsudskio sąjungininkėmis. Ukrainiečiai, kurie siekė sukurti savo nacionalinę valstybę, ir bolševikus, ir lenkus laikė priešais. Tačiau atstumti Raudonosios armijos, jie nusprendė paremti Varšuvą, tikėdamiesi, kad pastaroji, mainais už plačias teritorines nuolaidas Vakarų Ukrainoje, grąžins jiems centrinę Ukrainą kartu su Kijevu.

Savo ruožtu Piłsudskis buvo suinteresuotas sukurti buferinę valstybę tarp Lenkijos ir Sovietų Rusijos, teigdamas, kad „be nepriklausomos Ukrainos negali būti nepriklausomos Lenkijos“.

1920 m. gegužės 7 d. geriausiai mūšiui pasirengęs Lenkijos karinis dalinys – 3-oji Edvardo Rydz-Śmigły armija – palaikoma Petliuros dalinių, užėmė Kijevą. Šis įvykis sovietų valdžiai sukėlė šoką.

Skaitomiausi Naujausi

 

Iki to laiko atmušę pagrindines Denikino ir Kolčiako pajėgas ir iš esmės išstūmę Baltosios armijos likučius į Krymą, bolševikai sutelkė visas jėgas karui su Lenkija. Iš Sibiro ir Kaukazo atvyko didelis pastiprinimas, įskaitant 1-ąją Semjono Budyonny kavalerijos armiją ir 25-ąją Čiapajevo šaulių diviziją, kuriai vadovavo Ivanas Kutjakovas. Beveik visos oro pajėgos buvo atgabentos iš visos šalies į Vakarų frontą.

Nepaisant to, kad sovietų puolimas Baltarusijoje sustojo, puolimas pietuose buvo stulbinantis.

Iki birželio 12 d. iš lenkų ir ukrainiečių pajėgų buvo atkovotas Kijevas, o lenkų kariuomenė greitai pradėjo trauktis į vakarus. Sovietų Rusijos vadovai dar kartą įžvelgė vilties žiburį, kad jų šiek tiek pamiršta svajonė apie pasaulinę revoliuciją gali būti prikelta.

„Virš Baltosios Lenkijos lavono yra kelias į visuotinę revoliucijos liepsną. Ant durtuvų mes atnešime laimę ir ramybę dirbančioms žmonijos masėms“, - rašoma 1920 m. liepos 2 d. Įsakyme nr. 1423.

 

Žvelgdama nelaimei į akis, Lenkija paprašė Antantės valstybių tarpininkauti. Sąjungininkai pasiūlė, kad Rusijos ir Lenkijos siena būtų nustatyta palei Curzono (Kerzono) liniją, pavadintą idėjos architekto, Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretoriaus George'o Nathanielio Curzono vardu.

Pagal projektą Lenkijos rytinė siena turėjo eiti į vakarus nuo Gardino, Bresto, ryčiau Peremislio, vakariau Rava Ruskos ir iki Karpatų priekalnių. Projektas beveik atitiko etninę padėtį – Lenkijai palikta daugiausia lenkų gyvenamos teritorijos. Tačiau patirdami karinę sėkmę fronte, bolševikai planą atmetė.

Tęsinys kitame puslapyje:

(37)
(1)
(36)

Komentarai (71)