Japonijos Kioto priemiestyje, ramaus gyvenamojo kvartalo viduryje, stovi 9 metrų aukščio, žolėmis apaugusi kalva, kurioje palaidota maždaug 38 000 vyrų, moterų ir vaikų nosių.

Vadovaujant karo vadui Toyotomi Hideyoshi, Japonija 1592 m. įsiveržė į Korėją, ketindama užkariauti Korėjos pusiasalį ir Kiniją, kuri tuo metu buvo valdoma Mingų dinastijos. Japonijos pajėgoms iš esmės pavyko užgrobti Korėjos pusiasalį, tačiau jos negalėjo pasistūmėti į priekį Kinijoje.

Hideyoshi atitraukė savo karius, tačiau 1597 m. grįžo su antruoju puolimu. Tačiau, dar kartą jungtinių Kinijos Mingų ir Korėjos Joseono pajėgų stipri gynyba privertė Japoniją trauktis į pietinę pusiasalio dalį, kur dvi priešingos armijos atsidūrė dešimties mėnesių trukmės karinėje aklavietėje. Karo veiksmai baigėsi tik po staigios Toyotomi Hideyoshi mirties 1598 m.

Tais laikais kariai dažnai nukirsdavo galvas nužudytiems priešams, kaip savo nužudymo įrodymą. Galvos buvo pasūdytos, supakuotos į statines ir išsiųstos atgal į Japoniją, kur buvo suskaičiuotos ir generolai apdovanoti pagal jų nužudytų priešų skaičių.

Tačiau chaotiškos invazijos metu buvo neįmanoma paruošti daugybės galvų, kurias kariai siuntė iš mūšio lauko. Galiausiai buvo nuspręsta, kad bus renkamos tik nosys. Priešo kariams vis dar buvo nukertamos galvos, tačiau tik nosys buvo išsiųstos atgal į Japoniją.

Hideyoshi įsakymai invazijos metu buvo aiškūs: „Visuotinai skerskite visus, neišskiriant jaunų ir senų, vyrų ir moterų, dvasininkų ir pasauliečių“.

Pasak britų istoriko Stepheno R. Turnbullo, Hideyoshi kariai surinko 185 738 korėjiečių ir 29 014 kinų galvas. Žinomi tikslūs skaičiai, nes už jų įrašymą atsakingi padaliniai vedė kruopščius įrašus, kurių dalis išliko iki šių dienų.

Neįmanoma išsiaiškinti tikrojo aukų skaičiaus, nes daugelis galvų galėjo būti išmestos. Kita vertus, ne visos nosys buvo nupjautos lavonams. Norėdami padidinti nužudytų priešų skaičių, daugelis japonų kareivių nupjaudavo nosis gyviems žmonėms. Pranešama, kad sužaloti korėjiečiai daugelį metų gyveno be nosies ar ausų.  

Į Japoniją išsiųstos nosys buvo pagrindinėse dviejose vietose – Kiote ir Okajama. Kiote Hideyoshi liepė nupjautas nosis palaidoti Hokoji šventyklos teritorijoje ir ant pilkapio pastatyti šventovę – tai neįprastas gestas, kurį šventyklos vyriausiasis dvasininkas apibūdino kaip Hidejošio „gailestingumą ir užuojautą“.

Šimtmečius Mimizukos piliakalnis buvo piligrimystės vieta korėjiečiams, keliaujantiems į Japoniją. Šventovė iš pradžių buvo žinoma kaip hanazuka arba „nosies piliakalnis“, tačiau po kelių dešimtmečių kai kurie manė, kad tai skamba per žiauriai, ir pakeitė pavadinimą į mimizuka, o tai reiškia „ausų piliakalnis“. Naujasis pavadinimas nesumažina žiaurumo, bet bent jau skamba maloniau vietine kalba.

Mimizukos piliakalnis tarp japonų iki pastarųjų dešimtmečių buvo palyginti nežinomas – Japonija turi įprotį slopinti istoriją, kuri nėra maloni šaliai. Nuo devintojo dešimtmečio mokyklose mokoma supaprastinta istorijos versija.

Aštuntajame dešimtmetyje tuometinis Pietų Korėjos prezidentas Parkas Chung Hee išreiškė norą išlyginti pilkapį. Vieni pasiūlė piliakalnį perkelti į Korėją, kad nuramintų mirusiųjų dvasias, kiti mano, kad jis geriau jau liktų Japonijoje, kaip priminimas apie Japonijos žiaurumą. Daugeliui korėjiečių pilkapis yra ne kas kita, kaip Hidejošio pergalės paminklas.

1997 m. rugsėjo 28 d., minint 400-ąsias Mimizukos metines, buvo surengta žuvusiųjų pagerbimo ceremonija, kurioje dalyvavo visų tautybių ir tikėjimų žmonės.

Pasidalinkite su draugais

Šaltiniai:

Amusing Planet

Aut. teisės: MTPC

Komentarai ()