Maroko siena – ilgiausias pasaulyje minų laukas: 2700 km ilgio stipriai militarizuota siena su radarais ir stebėjimo sistemomis (Foto, Video) (0)
Galbūt girdėjote arba negirdėjote apie Vakarų Sacharą, bet jei pažvelgsite į „Google“ žemėlapius ar bet kurį kitą šiuolaikinį atlasą, pastebėsite, kad šis regionas yra aiškiai identifikuotas pietiniame Maroko gale.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Vakarų Sachara nėra tikroji šalis, kaip rodo politinės ribos (žymimos punktyrine linija) tarp šio regiono ir Maroko nebuvimas, tačiau ji taip pat nėra visiškai kontroliuojama Maroko.
Tai ginčytinas regionas, turintis sudėtingą, karo draskomą istoriją ir, kaip ir daugelyje kitų ginčytinų pasaulio regionų, jame yra labai militarizuota zona, kurios centre driekiasi 2700 km ilgio smėlio siena, vadinama Maroko Vakarų Sacharos siena arba Maroko siena (Berm).
Skirtingai nuo kitų žinomų kliūčių pasaulyje, Maroko siena retai matoma naujienose ir mažai aptariama už Afrikos ribų. Šios sienos egzistavimas buvo palaidotas dykumoje, kartu su 40 metų trunkančia Sacharos žmonių padėtimi.
Iki 1975 m. Vakarų Sachara buvo Ispanijos kolonija. Šiai atsisakius teritorijos kontrolės, Marokas ir Mauritanija įvedė savo karines pajėgas ir pasidalijo teritoriją tarpusavyje, nepaisydami vietinių Sacharos gyventojų, kurie reikalavo nepriklausomybės nuo septintojo dešimtmečio, norų.
1976 m. sachariečiai subūrė sukilėlių nacionalinio išsivadavimo judėjimą – Polisario Frontą, siekdami nutraukti užsienio šalių buvimą Vakarų Sacharoje.
Jie paskelbė Sacharos Arabų Demokratinę Respubliką (SADR) nepriklausoma valstybe ir prasidėjo karas. 1979 m. Mauritanija pasitraukė, bet Marokas ir toliau liko okupavęs teritoriją.
Maždaug tuo metu Marokas pradėjo statyti didžiulę 2700 km ilgio smėlio barjerą, dalijantį teritoriją išilgai į du regionus. Vakarinę dalį užima Marokas, o rytinę pusę, vadinamąją „laisvąją zoną“, kontroliuoja Polisario organizacijos Sacharos sukilėliai.
Apskaičiuota, kad šioje dykumos dalyje, esančioje šalia Alžyro ir Mauritanijos, gyvena nuo 30 000 iki 40 000 gyventojų, daugiausia pabėgėlių stovyklose arba kaip klajokliai.
Karas tarp Maroko ir Polisario Fronto oficialiai baigėsi po pasiektų paliaubų 1991 metais, tačiau prie sienos ir toliau visą parą budi tūkstančiai Maroko karių, o radarų stiebai ir kita elektroninė stebėjimo įranga skenuoja regioną, ar nėra galimų įsibrovėlių. Per visą sienos ilgį driekiasi minų juosta, kuri vadinama ilgiausiu ištisiniu minų lauku pasaulyje.
Įtvirtinimai yra negyvenamoje arba labai retai apgyvendintoje teritorijoje. Juos sudaro maždaug 3 m aukščio smėlio ir akmens sienos arba bermos su bunkeriais, tvoromis ir minomis.
Marokiečių kontroliuojamoje sienos pusėje reguliariais intervalais yra išdėstytos karinės bazės, artilerijos postai ir aerodromai.
Visoje Sacharos teritorijoje yra daugiau nei 7 milijonai minų, likusių po karo. Civiliai dažnai patiria rimtų sužalojimų, netenka galūnių ir žūsta atsitiktinai sprogus šioms minoms.
Jungtinės Tautos nepripažįsta Maroko suvereniteto Vakarų Sacharoje. Ji teigia, kad sachariečiai turi teisę apsispręsti. Tačiau daugelis šalių išreiškė savo paramą Maroko okupacijai, tarp jų tokios šalys kaip Prancūzija ir JAV.
Marokas turi ekonominių interesų Vakarų Sacharoje. Regione gausu fosfatų atsargų, o vandenyse gausu žuvų. Taip pat spėliojama, kad atviroje jūroje gali būti naftos ir gamtinių dujų telkinių.
