[Išsamus interviu] „Karas buvo neišvengiamas ir be Putino, tai tiesiog logiška įvykių grandinė“. Zelenskio patarėjas, nuo pat Krymo aneksijos atspėjęs visus Rusijos veiksmus iki šiol  ()

Politikos ir karybos apžvalgininkas, o dabar ir Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio patarėjas Oleksijus Arestovičius dar prieš keletą metų kalbėjo, kad Ukrainai už narystę NATO teks „sumokėti“ labai skaudžiai.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Itin tiksliai nuspėjęs Krymo aneksiją ir įvykius Donbase O. Arestovičius sako, kad tai visai ne spėjimai, o tiesiog logika. Apie tai jis šią savaitę kalbėjo interviu žurnalistui Dmitrijui Gordonui.

– Štai jūs labai tiksliai išpranašaujate, prognozuojate įvykius. Tai, ką jūs įvairiais metais kalbėjote, – tiesiog fantastika. Ar jūs supratote, kad prasidės karas?

– Žinoma. Vienareikšmiškai. Kai tik pirmą kartą buvo įvykiai Tuzlos saloje, aš buvau Gynybos ministerijos Vyriausiosios žvalgybos valdybos kapitonas. Tada parašiau ataskaitinį pranešimą, žodžiu, kaip lėmė pareigos, aktyviai dalyvavau Tuzlos įvykiuose. Vadovybė pasukiojo pirštu prie smilkinio, o Ukrainos saugumo tarnyba pareiškė: „Per tokius kaip Arestovičius ir kyla karai.“ Žodžiu, kilo skandalas.

Paskui 2008 m. su Dmitrijumi Karčinskiu, – tuo metu jau buvau atsargoje, – organizavome karinio vadovavimo pratybas, kaip būtų, jei užgrobtų Krymą, vadinamąjį karinį pagrindimą rašiau aš – būtent taip jį ir užgrobė, 95 procentais taip, kaip aš įvardinau. Ir vėl sukiojo pirštu prie smilkinio, sakė – aš beprotis, per tokius kaip Arestovičius kyla panika.

2014 m., kai vyko Maidanas, pasakiau – viskas, jau prasidėjo Krymo užgrobimas, bet puikiai pamenu, ką ir kaip man tada sakė. Ir dėl Ilovaisko... Tai juk ne spėjimai, o tiesiog logika, profesija. Tai ne spėjimas, o profesija. 2019-ieji. Garsusis interviu, kurį dabar cituoja. Iš tiesų taip sakiau ir 2015-ais, ir 2017-ais ir taip toliau.

Ne tik aš kalbėjau. Aiškiai įvardinau – kur, kada, nes yra laiko duomenys ir politinių-karinių įvykių rutuliojimosi logika, kuri rodo tokių Rusijos valdžios sprendimų neišvengiamumą, net jei valdžioje būtų ne V. Putinas, o koks nors liberalas demokratas.

Nes pats mūsų geopolitinių plokščių susidūrimas ir pasaulinės konfrontacijos logika skatina Rusiją vykdyti karinę operaciją prieš Ukrainą – bet kokiu atveju, net jei valdžioje būtų ne V. Putinas.

Mus mažai kas supranta, galvoja, kad tai personalizuota. Na, o aš tai pasakiau. Mane trejus metus vadino bepročiu, provokatoriumi ir taip toliau. Bet jau ketvirta pranašystė išsipildė. Nežinau, kiek dar reikia, kad pradėtų paisyti.

– Dabar užduosiu svarbiausią klausimą. Kuo viskas baigsis ir kada?

– Dabar esame ties išsišakojimu. Galimi du sprendimai. Pirmas: jei derybose, kurios šiuo metu vyksta gana sėkmingai; viskas gali išsispręsti labai greitai – po savaitės ar po dviejų, su Rusijos kariuomenės išvedimu, yra įvairių konstrukcijų, bet minimaliai, noriu akcentuoti, minimaliai – į grįžimą į pradžią, kas buvo iki vasario 23-iosios.

Na, visiškas Rusijos kariuomenės išvedimas ir taip toliau. Nors, manau, tuo nebus apsiribota.

Arba antras variantas – jie sukaups rezervą, supras, kad su mumis nepavyksta susitarti, nors jie jau ėmė pagarbiau su mumis elgtis derybose, ir tada bus dar vienas bandymas pulti, jie sukrapštys tuos 10–15 tūkstančių kareivių, pasitelkę sirus, virėjus, visokius raštvedžius, kuriuos dabar iš visur sušaukia.

Pasitelkę kariškius iš bausmės atėmimo vietų, kurie turi po 50–100 žmonių iš zonų, kad kariautų, ir taip toliau. Na, suprantame, kokia tų kovotojų kokybė.

– Taip, puiki kokybė.

– Dar vienas protrūkis, mums prireiks dar vienos savaitės, kad juos sutriuškintume, kad ir kur juos pasiųstų, ir tada viskas – jiems jau nieko nebelieka, jokio rezervo, ir tada iki konflikto pabaigos, jei įvykiai klostysis pagal antrą scenarijų, užtruktų iki balandžio pabaigos, praeitų dar mėnuo.

– Sakykite, su kuo Ukraina gali sutikti derybose? Ką esame pasirengę atiduoti?

– Nieko neketiname atiduoti. Priešingai – keliame gana griežtus reikalavimus. Aiškiai suvokiame – jei gausime mažiau, negu turėjome iki karo pradžios, mums tai – pralaimėjimas. Niekas su tuo nesutinka. Mes pateikėme nemažai sąlygų. Vienos ir Kopenhagos konvencijos draudžia viešinti derybų turinį, nieko nesakysiu, negaliu komentuoti. Tiesa, galiu komentuoti komentuojančius. Galiu pakomentuoti Christo Grozevą. Jis sakė, kad kalba eina apie visų Rusijos pajėgų išvedimą, mūsų teritorijų grąžinimą, pagal vasario 23-iosios situaciją. Bet prezidentas pasakė užvakar, pasakė tarptautinei žiniasklaidai – „aš turiu kelias papildomas sąlygas, galiu pasakyti, kad tos sąlygos patiks ukrainiečiams, tiems, kurie šiuo metu kovoja už laisvę ir nepriklausomybę“.

– Oleksijau, mes su jumis turime persikūnyti į Putiną ir pagalvoti, kad jam reikia kažką parodyti Rusijos visuomenei.

– Jis turės, ką pasakyti. Pavyzdžiui, pasakys, kad jie pasiekė Ukrainos demilitarizacijos – juk iš tiesų padarė mums žalos, ir labai didelės. Tai tiesa. Jis gali taip pareikšti. Gali pareikšti, kad apie stojimą į NATO jau nėra nė kalbos. Čia viskas paprasta – tai ne mūsų pozicija, tai NATO nenori mūsų priimti. Ir prezidentas aiškiai taip pasakė. Norėčiau, kad tai suprastume.

Ir jūsų žiūrovai, kurių turite labai daug – milijoną, kad ne mes išsižadėjome NATO, tai NATO mūsų išsižadėjo. Jam tai – labai svarus paketas, jis gali pasakyti – visus juos ten demilitarizavau, ir dabar žiūrėkite – į jokį NATO jie nestos. Manais į tai turime kompensuojamųjų mechanizmų, labai rimtų, kurie patiks ukrainiečiams, bet dar anksti apie juos kalbėti. Gal ir ne anksti, bet negalima apie tai kalbėti. Mes laikomės tarptautinės teisės. Derybos yra diplomatinių konvencijų vykdymas, kurios turi tarptautinių sutarčių statusą.

– Sakykite, jei rusai pareikš – pripažinkite Krymą, atsisakykite Donbaso, kur yra Luhansko ir Donecko sritys, įskaitant Mariupolį ir taip toliau, ar galime su tuo sutikti?

– Nemanau, kad su tuo sutiksime. Tačiau yra įvairių mechanizmų. Pavyzdžiui, garsiai svarstau, nesakau, kad apie tai kalbama derybose, garsiai svarstau: tarkime, yra bendro valdymo pagal tarptautinę teisę versija – protektoratą, arba apskritai valdant tarptautinei administracijai. Istorijoje yra įvairių pavyzdžių, tarkime, ta pati Turkija su Kipru.

Ji laiko Šiaurės Kiprą savu, bet niekas pasaulyje to nepripažįsta. Yra milijonas variantų. Kad ir Šiaurės Korėjos variantas – jie kovojo, kovojo 50 metų, dabar veikia specialios ekonominės zonos pasienyje, su tam tikromis garantijomis. Šiaurės Korėja kartu su Pietų Korėja kartu kompensuoja ir atitaiso padėtį anksčiau suniokotoje teritorijoje. Yra milijonas variantų. Manau, mūsų diplomatija susitvarkys – ir Rusijos, ir tarptautinė diplomatija, nes čia – ne vien dvišaliai santykiai, veikia visa valstybių sistema. Kai kurios šalys yra toli nuo Ukrainos, bet yra labai rimtas veiksnys Rusijai tarptautinėje bendruomenėje, ir jos duoda savo garantijų, dabar apie tai kalbama. Svarbu teisingai suprasti – dabar ne tiek dvišalės derybos vyksta, kiek didžiulės jėgos, organizacijos ir lyderiai įsitraukę, kad užtikrintų susitarimą dėl visų klausimų, kuris bus pati tikriausia Ukrainos pergalė.

 

– Kyjivo neatiduosime?

– Garantuoju – ne. Na, kad būtų aiškiau – dabar operatyvinė atmosfera fronte tokia: Rusijos kariuomenė suprato, kad pulti vienu metu penkiomis kryptimis – labai sunki užduotis, nustatė operatyvinę kryptį ir metė pagrindines pajėgas į Mariupolį, į Jungtinių pajėgų zoną, ten bando operatyvinį apsupimą sukurti, ir į Mykolajivą. Didžiausios jų pajėgos pietuose ir Jungtinių pajėgų zonoje. Prie Kyjivo praktiškai nieko neliko.

Ką jie bando vaidinti, pašaudyti – norint sukurti iliuziją, kad Rusijos pajėgos čia, kad jos mus spaudžia, kad mums nėra kur dingti, Kadyrovas įrašė baisų vaizdo įrašą ir taip toliau. Bet aš, kaip kariškis, galiu pasakyti, kad jie neturi kuo pulti Kyjivo. Kad ir kokį rezervą sukrapštytų, pulti Kyjivą – tiesiog savižudybė, jie to nedarys.

Antra – Sumai. Visi didvyriškai gynėsi, bet tai, ką padarė Sumai, tai išskirtinai svarbu. Nes būtent dėl didvyriško Sumų priešinimosi, Teritorinės gynybos partizanų ir civilių gyventojų, jie nepraleido į Kyjivą didžiulių priešo karinių pajėgų. Jeigu jie būtų prasibrovę, tada ir Kyjive būtų buvę mūšiai, gal pakraščiuose – bet Kyjive, gatvėse, su susirėmimais ir taip toliau. Sumų gyventojai tam užkirto kelią. Štai ką reiškia didvyriškas pasipriešinimas.

Trys ketvirtadaliai Sumų buvo apsupti, bet jie nepasidavė, juose prabudo kazokiška dvasia, taip juos pliekė, kad vakar paskutiniai kariai pasitraukė nuo Sumų, ten liko tik rusų priedanga, o, sprendžiant iš videoreportažų, Sumų partizanai toliau juos vaiko ir pleškina jų kolonas, ką visi turėtume daryti.

Tas pats ir su Černihivu – jie savo didvyrišku pasipriešinimu sustabdė priešą, juk tos grupuotės ėjo link Kyjivo, neleido prieiti. Charkivas su Ochtyrkos sritimi. Ten tokia istorija buvo – prieš savaitę ar net prieš 10 dienų jie pradėjo pulti Borispolį, kairįjį Kyjivo krantą, ėmė telkti grupuotę – ten turėjo būti mažiausiai 10–14 bataliono taktinių grupių, grupuotės štabas jau buvo kuriamas, kuopos, aprūpinimo punktai ir kita.

Bet mes dalį sunaikinome, smogę iš Kyjivo pakraščių, dalis buvo permesta prie Sumų ir grįžo į Charkivą, tik todėl, kad Charkivas ir Charkivo sritis padarė jiems tokių nuostolių, kad jie ėmė perkėlinėti prie Kyjivo esančias pajėgas, jau reikėjo rinktis taikinių prioritetus.

Jie labai norėjo užimti antrąją sostinę – Charkivą. Dalis išsibarstė, bandė pulti, pateko į gamtines ir mūsų karių pasalas, perėjo į gynybą, todėl dabar galima sakyti, kad Sumams, Charkivui ir Kyjivui, kariniu požiūriu, šiuo metu nėra pavojaus. Be abejo, apšaudys, bus raketų išpuolių, bet kovų miestuose pavojaus nėra, galima sakyti, šito pavojaus neliko, kol jie nerado didesnio rezervo. Bet jeigu jie turi bent kiek sumanumo, tą rezervą mes ne į miestus, kurių neįmanoma užkariauti, o mes ten, kur yra iliuzija sulaukti sėkmės – Jungtinių pajėgų zona, Mariupolis.

 

– Sakykite, ar yra kokia nors perspektyva, kad amerikiečiai uždarys oro erdvę virš Ukrainos?

– Manau, kad mes uždarysime oro erdvę, per pastarąsias paras numušėme daugiau nei septynis orlaivius, iš jų keturi lėktuvai, du sraigtasparniai, mažiausiai du, kelias sparnuotąsias raketas ir vieną bepilotį. Mums reikia ginkluotės, mes patys uždarysime tą oro erdvę, buvome uždarę ir uždarysime.

– Būdamas vienu iš žmonių, kurie šiuo metu sudaro Ukrainos politinę vadovybę, sakykite, jūsų skaičiavimais, po kiek dienų ar mėnesių visa tai baigsis?

– Nesu politinė vadovybė, aš – tik patarėjas, o patarėjas – žmogus, kuris duoda patarimus. Aš nepriiminėju sprendimų, tik patariu, kartais patarinėju gana primygtinai. Na, kas toks patarėjas? Tai ypatingų pavedimų valdininkas, tai yra, vykdau kai kuriuos subtilius, specifinius pavedimus, na ir bendrauju su medijomis, kaip dabar vyksta.

Politinė vadovybė yra prezidentas, prezidento biuro vadovas, atitinkamas [šiuo atveju – gynybos] ministras – štai jie tuo užsiima, o aš patarinėju, kai jie nori paklausyti, ką aš turiu pasakyti. Bet, kadangi esu vienas iš balsų, šito neneigsime, grįšiu prie to, ką kalbėjome pradžioje, – kad yra du variantai.

Pažiūrėsime – jei pavyks greitai pasirašyti taikos sutartį, susitarimą visais klausimais, o tokių vilčių yra, nes derybos vyksta gana sėkmingai, tai sako ir mūsų, ir Rusijos pusė, ir užsienio stebėtojai, – tai viskas baigsis labai greitai – po savaitės ar po dviejų. Jei nepavyks, tikėtina, kad jie turėtų bandyti antrą kartą pulti, paskelbti kokią nors Chersono liaudies respubliką, kur nors pulti, paimti Mariupolį, pamėginti apsukti Jungtinių pajėgų zonoje, bet iš karto sakau – jiems tas nepavyks. Tada viskas iš naujo, ir vėl plius dvi savaitės. Tada būtų balandžio vidurys – pabaiga.

– Ar sankcijos, kurias Rusijai įvedė civilizuotos Vakarų šalys, žudo Rusijos ekonomiką ar purto?

– Sankcijos dvejopos: jos žudo ekonomiką, griauna iš pagrindų. Rusai profesionalai, ekonomistai. Nabiulina [Elvira, Rusijos centrinio banko vadovė] pateikė atsistatydinimo prašymą.

– Tai tiesa?

– Taip, mūsų žmonės Maskvoje sako – taip. Prašymo nepatenkino, bet vis tiek. Jie sako – net jei dabar pat sankcijos būtų panaikintos, Rusijos ekonomika niekada, pabrėžiu – niekada negrįš į iki karo buvusį lygį. Pernelyg stiprus smūgis buvo suduotas, jie lips iš to dešimtis metų po tų sankcijų.

Bet kol kas niekas neketina tų sankcijų atšaukti. Be to, yra antras sankcijų etapas, kuris suduoda skaudų smūgį sprendimus priimantiems asmenims, – tai ir propagandininkai, ir kariškiai, ir specialiųjų tarnybų darbuotojai ir Putino aplinka, artimiausi jam oligarchai. Tai asmeninės sankcijos, uždedamos jų asmeniniam turtui.

 

Klausimas, kokius kultūrinius rėmus rusai nubrėžė pasaulyje, įskaitant vaikus ir visus tuos oligarchus. Paprasčiausias pavyzdys – man pasakojo – Lavrovas įsigudrino nusipirkti prekybos centrų tinklą Amerikoje prieš konflikto pradžią. Kalba, kad dabar labai stengiasi parduoti, o pirkti niekas nenori, nes supranta – turtas gal ir vertingas, bet nesinori iš Lavrovo rankų.

Visiška Rusijos akademinės bendruomenės obstrukcija – nepriima profesorių, lektorių ir taip toliau. Visiška kultūrinės bendruomenės obstrukcija – primadonų, balerinų, dainininkų ir taip toliau, muzikantų. Visus šalina iš teatrų. Rusiją šalina iš sporto srities, iš kino ir taip toliau.

Egzistuoja dar ir dilema – Vakarų lyderiai, – prezidentas tai pabrėžė, – dabar elgiasi taip, kad jų pačių tautos juos smerkia. Tipinis pavyzdys – 60 procentų europiečių, net daugiau nei 60 procentų – už Ukrainos priėmimą į Europos Sąjungą pagal supaprastintą procedūrą. O Vakarų lyderiai nepasirengę, ne iki galo pasirengę, po pirmo įkvėpimo, kai balsavo Europos Parlamentas.

Kultūrinė obstrukcija, asmeninės sankcijos ir sankcijos, kurios ardo Rusijos ekonomiką, per du mėnesius turi visiškai ją pribaigti. Viskas, tai bus ketvirtojo pasaulio šalis. Ne antrojo, ne trečiojo, o ketvirtojo.

Todėl, jei rusai per du mėnesius nespės iš čia išeiti ir kompensuoti to, ką mums pridarė, jie nepakils. O juk nesinori nei asmeniniu, nei valstybės lygiu būti ketvirtojo pasaulio šalimi.

– Oleksijau, kokia situacija su rusų oligarchais – aišku. O kaip elgėsi mūsų oligarchai?

– Jų elgesys buvo stebėtinai patriotiškas. Achmetovas [Rinatas] pačią pirmą dieną atakų metu pareiškė, kad jis – Ukrainos žmonių pusėje, padės, skirs kompensacijas ir panašiai. Net Novinskis [Vadimas] prakalbo ukrainietiškai, pats dar netikrinau, man taip sakė, kalbėjo ukrainietiškai, ragino kovoti su agresoriumi.

Visi greitai suprato, kokia visos tos rusiškos retorikos žala, ar retorikos į tą pusę, prijaučiančios Rusijai retorikos. Tai situacija, kai stojo visa šalis, o žmonės viską puikiai mato ir atitinkamai įvertins, ir dabar, ir vėliau. Kalbant apie [patriarchą] Onufrijų, kiek buvo kalbėta apie jo asmeninę poziciją, iš karto tą dieną, kai prasidėjo atakos, ir visi galvojo, kad po dviejų–trijų valandų kris Kyjivas, jis aiškiai išsakė savo poziciją: „Tai – agresija.“ Beje, ar girdėjote, kad Nyderlandų Stačiatikių bažnyčia pranešė, kad atsiskiria nuo Maskvos.

– Taip, taip.

– Viskas jau ėmė nesustabdomai judėti. Pas mane atėjo pavaldūs diplomatai ir pasakė – „Žinote, mes – už jus. Nenorime asocijuotis su tuo režimu.“

– Oleksijau, jūs kasdien turite galimybę matyti prezidentą Zelenskį. Kaip jis nusiteikęs ir kaip vertinate jo elgesį šiomis dienomis ir savaitėmis?

– Kai prieš pusantrų metų čia atėjau, pirmuose dviejuose–trijuose susirinkimuose pabuvau, visiškai pakeičiau savo požiūrį. Nes matau, – šiek tiek gebu perprasti žmones – matau smulkiąją motoriką, ką kalba, ką daro, kokius sprendimus priima, – viskas iš pat pradžių buvo suprantama.

 

Labai stipriai apsiriko visi tie, kurie laikė jį ištižėliu, aktorėliu, kuris nepatemps ir panašiai. Tai, ką jis daro dabar, na, kaip čia pasakius. Na, visų pirma, pirmomis paromis jis atsisakė evakuotis, ką primygtinai siūlė Vakarų partneriai ir jo apsauga. Kadangi kai buvo desantas Gostomelyje, turėjome tikslią informaciją, kad kitas desantas išsilaipins Pečerske [Kyjivo rajonas].

Prezidentas pasakė: „Imsiu į rankas automatą ir kariausiu. Kokios problemos?“ Per pirmas 48 valandas, kai, pamenate, jau vyko kovos Kyjive, kai niekas nežinojo, kuo baigsis, iš kur išlįs tie diversantai, du kartus vyko susišaudymas prie prezidento biuro. Jis kategoriškai pasakė: „Šita tema baigta. Evakuacijos tema baigta. Niekada neišvažiuosiu. Kad ir dešimt desantų išlaipinkite, apšaudykite raketomis prezidento biurą, aš iš čia nevažiuosiu.“ Tokia jo pozicija.

Na, daugelis mane giria už ramumą ir ryžtą. Pridėkite dešimt balų – ir tada bus prezidentas. Sakau, nepataikaudamas. Nes jis realiai kupinas ryžto. Jis – savo stichijoje. Jame prabudo tikras lyderis. Jis sulaukia didžiulio pasitikėjimo ir dėmesio iš viso pasaulio.

Amerikiečiai Kongrese juokauja – jei jis dabar balotiruotųsi į JAV prezidentus, jį išrinktų Amerikos prezidentu su didele persvara. Pokštas, bet jame yra dalis simbolinės tiesos. Juo stipriai pasitikima. Jis ne kartą sakė – „Vyrai, jei jūs Vakaruose šitaip elgsitės, aš pasilieku teisę, aplenkdamas jus, kreiptis į jūsų tautas.“

Ir, beje, kreipėsi. Iš pradžių parlamento lygiu. Be abejo, jis – laisvo pasaulio lyderis. Nėra abejonių – jis turi didžiulį autoritetą, tai negali jo neįkrauti. Tik prisiminkime, kad tai įvyko, kai jis jau atlaikė pasikėsinimų į jo gyvybę bangą, atakų, sumaišties ir taip toliau.

Jis tą patirtį įgijo kovoje. Tai – ne situacinis, o realiai įgytas patyrimas. Didžiulė pagarba. Matau, kaip su juo bendrauja Vakarų lyderiai. Matau, kaip su juo bendrauja žiniasklaida. Be abejo, esame demokratiška valstybė, turime vengti stabų garbinimo. Bet tai – ne vien simboliškai ar situaciškai, taip realiai yra. Štai yra jo kolega Rusijoje, kuris sėdi bunkeryje ir nesirodo, ir yra prezidentas, kuris lanko sužeistuosius ligoninėje.

– Ir kuris sau kėdę pats atsineša.

– Taip. Kuriam nebijo pasakyti savo nuomonės. Jis su visais bendrauja pagarbiai, išklauso visų nuomonę. Tai apskritai jo stiprioji pusė. Pas mus – kaip žvalgyboje, kiekvienas turi teisę pasisakyti. Jis išklauso operatorius, kurie jį filmuoja. Na, suprantate, koks komunikacijos lygis? Visa tai – į naudą. Visiškai skiriasi nuo rusiško stiliaus ir nuo Europos stiliaus, kur vadovybė – aukščiau. Mes turime savo nacionalinį stilių, jis susiformavo. Žinote, kai prezidentas išklauso operatoriaus nuomonę politiniu klausimu, tai šį tą reiškia. Jis realiai įsiklauso. Vardan reikalo kiekvienas turi teisę pasakyti savo nuomonę, bet lyderis, be abejonės, – prezidentas, jo biuro vadovas, jie dirba labai svarbų darbą.

 

– Dabar užduosiu paradoksalų klausimą. Šitos dienos ir savaitės – ar pačios geriausios jūsų gyvenime?

– Įsimintinos. Dabar gal nuskambės pompastiškai, mus su jumis ilgai už tai linksniuos, bet – taip, kažkada turėjau pasakyti šią frazę. Nepasakyčiau, kad karas – mano stichija, tačiau tokie sukrėtimai – mano stichija.

Stiprūs psichologiniai sukrėtimai taip pat, nes daug metų studijuoju psichologiją, tam tikra prasme mane dabar vadina nacionaliniu psichoterapeutu. Nežinau, kiek tai tiesa, bet taip kalba.

Komentuokite, kas mane komentuoja. Todėl aš dabar labai organiškai jaučiuosi šioje situacijoje. Kur verda geopolitinės audros, psichologinės audros, tam tikra prasme, esu sutvertas tokioms situacijoms. Jums pasakiau, daugiau nekartosiu, negirsi juk savęs...

– Kaip Klaudijos Šulženko dainos žodžiuose: „Šias dienas kada nors prisiminsime.“

– Taip. Manau, laukia dar daug sukrėtimų. Matau, kad prasidės globalūs civilizacijos pokyčiai. Keisis saugumo, tarptautinių santykių sistema Europoje, vadinasi, ir visame pasaulyje. Šitą jums garantuoju. Tai, ką pasieksime per sąlyginai trumpą laikotarpį, kardinaliai pakeis situaciją Europoje į pozityvesnę pusę Ukrainai.

O Ukraina – apskritai yra labai specifinėje situacijoje. Visų pirma, mes – katalizatorius Europai. Vakarų europiečiai tą pripažino antrą kampanijos dieną.

„Štai ji – senoji Europa, apie kurią jau buvome pamiršę, kurią buvome pametę. Štai mūsų vertybių įsikūnijimas. Ukraina pripažino pasaulinės bendruomenės dalimi. Pamenate, kiek buvo pokalbių – Ukraina ne visai [pasirengusi narystei ES]. Dabar daugelis šalių ukrainiečius sutinka kaip dievus. Man skambina žmonės, kurie išvažiavo į Lenkiją, į Rumuniją, sako, na, nežinau, kaip dabar, bet iš pradžių neįmanoma buvo susimokėti, visur už juos mokėjo, vaikams dovanojo žaislų, jiems plodavo, kai įeidavo į restoranus. Žinau, kad Lenkijoje ukrainiečiams viešasis transportas nemokamas. Reikia suprasti – mes, ukrainiečiai, savotiškas prekės ženklas, dabar kad ir kur pasaulyje pasirodysi, tave sutiks plojimais.

Tiesa, dar vienas dalykas – Latynina [Julija, rašytoja] vakar parašė, kad tai – paskutinis Kijevo Rusios karas su Orda, ir viskas, kas vertingiausia, šviesiausia, geriausia, taip pat ir Rusijos, dabar rinksis Kyjive. Užklausų daug – pradedant kultūros veikėjais, baigiant verslininkais. Regis, pakeitė žmonių srautus – į senovės Rusijos sostinės pusę.

Štai kas įvyko, ir tai realiai vyksta. Tai fiziškai jaučiasi, tai ne šiaip pasvarstymai. Pamenate, kalbėjome? O remiantis prašymų gauti Ukrainos pilietybę lygiu. Visiškai pakeisti žmonių judėjimo srautai mūsų naudai. Turime šansą ne šiaip sukurti naują Ukrainą, o pradėti pagrindą naujai civilizacijai. Tai išeitis ir Europai, ir posovietinei erdvei. Būtent dabar tai vyksta praktinių žingsnių lygiu.

– Užduosiu paskutinį klausimą – ar mes laimėsime?

– Mes jau laimėjome. Klausimas, kaip bus įforminta mūsų pergalė ir pralaimėjimas [rusų]. Štai ir viskas.




 

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: delfi.lt
(19)
(1)
(18)

Komentarai ()

Susijusios žymos: