Aviacijos grožio gerbėjai  (6)

Užsienyje nieko nestebina aplink kiekvieną didesnį oro uostą stoviniuojantys vyrai su fotoaparatais. Jie tučtuojau atgyja vos pamatę artėjantį link jų lėktuvą ir pasigirsta fotoaparatų užraktų kleksėjimas. O lėktuvui iš akiračio dingus ir toliau liejasi pokalbiai apie aviaciją, įvairius neįprastus orlaivius arba tiesiog diskusijos apie fotografiją. Pasaulyje tokie žmonės vadinami planespotter‘iais, kelis jų galima sutikti ir Lietuvoje.

Jų pomėgis – įamžinti savo matytus keleivinius lainerius, sportinius skraidomuosius aparatus, karinę aviaciją, įvairiausius sraigtasparnius bei jų dalis. Ir hobis šitoks nėra labai paprastas, mat kokybiškai užfiksuoti dideliu greičiu (apie 300 kilometrų per valandą) judantį didelį objektą reikia ne tik nemažo nusimanymo su praktika, tačiau ir palyginus nepigios įrangos.

Net ir stovintį nedidelį lėktuvą nufotografuoti nėra lengva – reikalingos geros oro sąlygos, prie jo reikia prisiartinti, pasirinkti tinkamą konkrečiam apšvietimui rakursą, išvengti judėjimo aplink bei laikytis keliolikos techninių reikalavimų. Todėl aviacijos fotografijos gerbėjai savo mėgstamo dalyko įgūdžius tobulina kuo arčiau oro uosto takų arba tūptinės kaip galima dažniau, fiksuodami kaip galima įvairesnius lėktuvus. Nueiti kelis kilometrus pėsčiomis su visa fotografine įranga ir kopėčiomis vardan gerų nuotraukų – įprastas dalykas. Čia kartais praverčia ir automobilis arba bent dviratis.

Tačiau net ir kokybiškai ir kūrybiškai nufotografuoti į dangų šaunantį ar tūpimo taku čiuožiantį lėktuvą neužtenka. Lėktuvą reikia pažinti, o tam tenka užfiksuoti jo registracijos ženklus, pagal kuriuos nustatoma visa orlaivio istorija – gamyklinis numeris, ankstesni savininkai, galimi buvę įvykiai, kitos smulkmenos.

Tinkamai tai atlikti Lietuvoje geba vienetai žmonių. Būtent tie vienetai pažįsta lėktuvo modelį tik išgirdę jo variklių skleidžiamą triukšmą, įžvelgia kiek garo pėdsakų lėktuvas palieka danguje ir gali tiksliai nustatyti konkretų orlaivio modelį vos matydami lėktuvo siluetą. Bet nuotraukoms silueto dažniausiai neužtenka, mat kadre turi aiškiai matytis aviakompanijos pavadinimas ir jos ženklai, orlaivio registracijos numeris, o ir jokia jokia dalis negali būti neryški.

Ypatinga sėkme laikoma užfiksuoti neįprastai nuspalvintą lėktuvą, pasisvečiuoti pilotų kabinoje (kokpite), įamžinti aukštų pareigūnų tarnybinius ar pasaulinių garsenybių susisiekimo priemones. Tačiau žmonės tokiose nuotraukose, kaip taisyklė, nėra pageidaujami. Kaip ir kitos kliūtys, užstojančios orlaivį.

Artėjant orlaiviui prie oro uosto vyrai (taip, Lietuvoje tai išskirtinai tik vyrai) įdėmiai klauso aviacinių pokalbių tarp dangaus ir žemės – tam jie turi radijo bangų imtuvus arba tiesiog kompiuterį su internetu. Tiesa, tam reikia ir gerai nusimanyti specifinėje aviatorių frazeologijoje. O dar vyrai stebi einamuosius terminalų tvarkaraščius ar renka informaciją iš antžeminio aptarnavimo kompanijų.

Tokios „žvalgybos“ motyvas aiškus – kuo retesnis ir kokybiškiau užfiksuotas aparatas, tuo nuotrauka vertingesnė. O po to ją galima siųsti į pasaulinius aviacijos nuotraukų archyvus, pademonstruoti kolegoms, parduoti susidomėjusiems arba tiesiog gėrėtis tinkamai įamžintu gražiu vaizdu. Tam verta keliauti ir į užsienio oro uostus, mat ten lankosi kitų avialinijų bei neįprastų gamintojų lėktuvai.

Tarkime, Lietuvoje nepamatysi pasaulyje populiarių „Bombardierer“, „McDonnell Douglas“ lainerių. Nelabai dažnai svečiai čia ir Europos „Airbus“ ar Rusijos „Tupolev“. Apie tai mėgsta įvairiuose forumuose padiskutuoti aviacijos žinovai, kur susirinkę nuodugniai aptaria ne tik fotografines subtilybes.

Internete egzistuoja tik dvi didesnio dėmesio nusipelnančios aviacijos fotografijos svetainės, turinčios milžiniškus archyvus. Tad nuotraukų atranka į jas – itin griežta. Abiejose iš jų yra sudaryta nuolatinė tarptautinė komisija ir mažiausiai du jos nariai privalo pripažinti darbą vertu demonstruoti pasauliui, o laukti komisijos sprendimo (dažniausiai neigiamo) tenka mažiausiai savaitę.

Eilė nuotraukų, norinčių patekti į svetainę, sudaro apie 6 tūkst. kadrų. Savaime suprantama, už talpinimą svetainėse fotografai negauna visai jokio honoraro. Taigi, nenuostabu jog nei vieno profesionalaus Lietuvos žiniasklaidos fotografo darbo šios svetainės nėra gavusios arba priėmusios į ekspoziciją. Techniniai reikalavimai nuotraukoms ten yra vieni aukščiausių pasaulyje.

Lėktuvų stebėtojai, vadinantys save planespotter‘iais mėgsta lankyti įvairiausius pasaulinius aviacijos šou, mielai vizituoja įvairiausias aviacijos bazes bei apžiūrinėja orlaivius iš arti. Be to, jie yra itin griežtai nusiteikę prieš bet kokius piktavališkus veiksmus aviacijos atžvilgiu bei visada nedelsdami praneša apie savo pamatytus, išgirstus įtarimus saugumo atžvilgiu vietinėms aviacijos saugumo tarnyboms ar tiesiog teisėsaugai – bet kokiai saugumą keliančiai ar šnipinėjimu kvepiančiai veiklai šie entuziastai, bendradarbiaudami su pareigūnais, užkerta kelią iš visų jėgų.

Itin blogu tonu laikomas net šiukšlinimas ar triukšmavimas oro uosto prieigose. Kita vertus, entuziastų užfiksuoti kadrai neretai tampa labai naudingi tyrinėjant aviacijos nelaimių detales. Būtent planespotter‘ių nuotraukos padėjo žiniasklaidai ir tyrėjams atskleisti JAV lėktuvų su neteisėtai laikomais kaliniais maršrutus, judėjimo srautus, laikus ir vietas.

Tokie kadrai, galima sakyti, tapo istoriniais įrodymais įvairiausių vyriausybių tyrimams. Kita vertus, patys spotter‘iai visame pasaulyje dar niekada nėra sukėlę jokio su aviacine sauga susijusio įvykio, greičiau priešingai – padeda jų išvengti.

Jau Šaltojo karo metu vakaruose lėktuvų stebėjimas buvo gana populiarus, o tinkamai nupaveiksluoti tarybinį lėktuvą buvo laikoma nemaža sėkme. Šiais laikais spotter‘ių tarpe tapo madinga apsilankyti pasaulinėje hobio Mekoje – šešis takus turinčiame Amsterdamo „Schiphol“ oro uoste, mat ten kasdien kyla ir leidžiasi mažiausiai tūkstantis lėktuvų.

Jame aviacijos gerbėjams specialiai įrengtos milžiniška terasa, aplink oro uostą nutiesti dviračių takeliai, nėra net visai jokių tvorų trukdančių paveiksluoti, galima prieiti tikrai labai arti kilimo-tūpimo takų, o kiti sutikti fotografai visad pasidalins savo patirtimi ir žiniomis. O nedidelės olandams priklausančios šv.Martino salos lankytojai milžiniškus orlaivius gali išvysti tiesiog sau virš galvos. Pliaže prie glisados veikia baras, kuriame per garsiakalbius transliuojami skrydžių vadovų pokalbiai su lėktuvų įgula.

Tačiau nereikia net Olandijos – didelis balkonas lėktuvų stebėjimui žiūronais ar fiksavimui fotoįranga lankytojus kviečia ant Varšuvos oro uosto stogo, erdvi ir patogi Bremeno oro uosto ložė po atviru dangumi su vaizdu į peroną, didelės skylės specialiai paveikslavimui įrengtos Ciuricho oro uoste, kiti oro uostai siūlo tam tikslui pritaikytas aikšteles arba suteikia specialius leidimus.

Viso pasaulio lėktuvų stebėtojai internetu nemokamai keičiasi patarimais ne tik kur įsitaisyti geriausioms nuotraukoms, tačiau ir sufleruoja kokia įranga vietoje geriausiai tinka ar kokiu paros metu atsiveria tinkamiausi vaizdai. Savo ruožtu aerouostų administracija bendradarbiauja su populiaraus užsiėmimo entuziastais, organizuoja geriausių nuotraukų konkursus, o kokybiškos nuotraukos garsina avialinijas, oro uostą ir šalį bei visame pasaulyje.

Aut. teisės: delfi.lt
Autoriai: Augustas Didžgalvis

(0)
(1)
(-1)

Komentarai (6)