Saddamo Husseino pėdomis – ką bendro turi Irano ir Irako karas ir karas Ukrainoje: bendrumų daugiau nei atrodo (Foto, Video) ()
Irano ir Irako karas turi nemažai bendrų bruožų su karu Ukrainoje, o gilesnis Saddamo Husseino invazijos į kaimyninės šalies teritoriją istorijos ir tarptautinės reakcijos į ją supratimas gali padėti politikos formuotojams konfrontuojant su Putinu.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Per beveik 12 mėnesių nuo Rusijos įsiveržimo į Ukrainą daugelis lygino šį konfliktą su praeities karais, kad suprastų, kaip efektyviai valdyti dabartinę krizę. Apkasų karas Ukrainoje įkvėpė ekspertus palyginti jį su Pirmuoju pasauliniu karu; kai kurie taip pat nurodė Korėjos karą, Napoleono karus ir Antrąjį pasaulinį karą kaip analogijas.
Rečiau minimas kitas konfliktas, galintis pamokyti tiek taktiniu, tiek strateginiu lygmeniu: 1980–1988 m. Irano ir Irako karas, per kurį žuvo maždaug milijonas žmonių, buvo plačiai naudojamas cheminis ginklas ir destabilizuota Vidurinių Rytų padėtis.
Irano ir Irako karas turi nemažai bendrų bruožų su karu Ukrainoje, o gilesnis Saddamo Husseino invazijos į kaimyninės šalies teritoriją istorijos ir tarptautinės reakcijos į ją supratimas gali padėti politikos formuotojams konfrontuojant su Putinu.
Pateikiame naują Ronano P. Mainprize'o straipsnį, skirtą Irano ir Irako karo pamokoms Ukrainai.
Iranas, Irakas, Ukraina. Pasakojimas apie du konfliktus
Egzistuoja aiški paralelė tarp šių dviejų karų ankstyvųjų etapų: abiem konfliktams buvo būdingi greiti puolimai ir kontrpuolimai siekiant užgrobti teritoriją.
1980 m. Irakas užgrobė dideles teritorijas palei sieną su Iranu ir už jos ribų, užėmė tokias gyvenvietes kaip Marivanas ir Mehranas ir pirmosiomis kovų dienomis beveik pasiekė Ahvazą, esantį 80 kilometrų gylyje į Iraną.
Tačiau pirmaisiais 1981-ųjų mėnesiais Irano gynyba sustiprėjo, o iki kitų metų kovo Irako puolimo operacijos buvo atmuštos. 2022 metų vasarį Rusijos kariams įsiveržus į Ukrainą, rusai taip pat sparčiai žengė į priekį – per kelias dienas pasiekė beveik Kijevą. Kaip ir Saddamo Husseino pajėgos, V. Putino armija rugsėjį ir spalį susidūrė su Ukrainos kontrpuolimu. Pasibaigus preliminarioms abiejų konfliktų stadijoms, karo veiksmai tapo statiški.
|
Irano ir Irako karas pasižymėjo ilgomis apkasų eilėmis, spygliuota viela ir intensyviu artilerijos naudojimu, kas tuo metu kėlė analogijas su Pirmuoju pasauliniu karu. 2022 m. tiek Ukraina, tiek Rusija panašiai sukonstravo didelius apkasų tinklus, kurie nusidriekė fronte pietų ir rytų Ukrainoje, o artilerija buvo palankesnė už beveik bejėgius tankus. Abipusiai raketų smūgiai civiliams Irane ir Irake per „Miestų karą“ bei bandymai sutrikdyti naftos eksportą Hormūzo sąsiauryje „tanklaivių karo“ metu taip pat primena dabartinę krizę. Rusija bandė demoralizuoti Ukrainos piliečius apšaudydama miestus ir miestelius bei išjungdama šalies ekonomiką tiksliniais išpuoliais prieš jos energetikos infrastruktūrą.
Šie du konfliktai yra panašūs ir platesniu geostrateginiu lygmeniu. Abu karai buvo labai svarbūs platesniam tų laikų tarptautiniam kraštovaizdžiui ir buvo pagrindiniai įtampos taškai, kuriuos atidžiai sekė trečiosios šalys. Devintajame dešimtmetyje valstybės, esančios abiejose Šaltojo karo takoskyros pusėse, buvo įtrauktos į konfliktą, daugelis šalių siuntė ginklus Iranui, Irakui arba abiem iš karto, kaip JAV ir Didžiosios Britanijos atveju.
Dabartinis karas Rytų Europoje taip pat yra pasaulio užsienio politikos dėmesio centre. Ukraina sulaukė daug paramos iš įvairių šaltinių, nes Vakarų valstybės siekė paremti jos gynybą nuo Rusijos invazijos. Rusija gavo mažiau karinės ir politinės pagalbos, daugiausia iš Irano, o tarptautinių partnerių parama Ukrainai pradėjo blėsti. Galima palyginti ir abiejų karų pasekmes pasaulio ekonomikai ir energetikos pramonei. Abu konfliktai lėmė staigų energijos kainų kilimą ir kitas ekonomines pasekmes, kurios buvo jaučiamos visame pasaulyje.
Rusijos invazija į Ukrainą, kaip ir Irano ir Irako karas, pasižymi valstybių kova dėl istorinių sienų ir teritorinių pretenzijų, kurios yra pagrindinės nacionalinės tapatybės idėjos.
Nors Putinas siekia atkurti buvusios Sovietų Sąjungos galią ir tvirtina, kad Ukraina neturi teisės į valstybingumą už Rusijos ribų, Iranas ir Irakas kovojo dėl teritorijos, kuri buvo svarbi abiem režimams dėl nacionalinių ar religinių priežasčių. Irano Chuzestano provincija buvo nepaprastai svarbi Saddamui Husseinui dėl didelio arabų gyventojų skaičiaus, o naujai įkurtas Irano režimas siekė Irake įgyti šiitų islamo šventąsias vietas, tokias kaip Najafas ir Karbala. Ginčai dėl sienos tarp Irano ir Irako santykius įtempė dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, pasibaigę Šato al-Arabų konfliktu ir 1975 m. Alžyro susitarimu.
Žinoma, reikia atsižvelgti ne tik į analogijas, bet ir į skirtumą tarp dviejų karų. Technologinė pažanga ir kibernetinių pajėgumų svarba šiuolaikiniam mūšio laukui turėtų būti vertinama bet kurioje taikomojoje karo istorijoje. Nors didelio masto Rusijos kibernetinės atakos iki šiol pasirodė neveiksmingos, tokios technologijos kaip „Starlink“ palydovai ir bepiločiai orlaiviai suvaidino svarbų vaidmenį Ukrainos pasipriešinime. Technologijos taip pat prisidėjo prie atvirojo kodo žvalgybos klestėjimo. Irakiečių ir iraniečių naikintuvų panaudojimas per karą Artimuosiuose Rytuose taip pat nėra analogiškas karui Ukrainoje, kur nė viena pusė dar nepasiekė pranašumo ore.
Geografiniai, sociokultūriniai ir politiniai skirtumai taip pat vaidina svarbų vaidmenį lyginant daugumą konfliktų. Tačiau dėl dviejų karų paralelių svarbu išanalizuoti politinius sprendimus, priimtus devintojo dešimtmečio konflikto metu, kad būtų galima rasti pamokų, kurias būtų galima pritaikyti dabartinei krizei.
Irano-Irako karas. Kantrybė ir pasiruošimas
Taktiniu lygmeniu Irano ir Irako karo klaidos rodo protingo puolimo planavimo poreikį ir pavojus, kurie gali kilti dėl nekantrumo ir nepasirengimo. Po to, kai pradinė Irako invazija buvo atstumta, Iranas pradėjo savo puolimą, dažnai stokodamas reikiamos gyvosios jėgos ir atsargų. Šie puolimai davė mažai taktinės naudos ir turėjo būti kartojami keletą kartų. Šių „patrankų mėsos bangų“ atakų bejėgiškumas nevalingai nurodomas jų pavadinimuose: Karbalos operacija, kuri greitai virto Karbala-1, Karbala-2, Karbala-3 ir pan. Irakas pakartojo panašias klaidas, pradėdamas pražūtingus, netinkamai suplanuotus ir skubotus puolimus Majnun saloje ir Mehrane.
Priešingai, Ukraina iki šiol sėkmingai vykdė puolimo operacijas rytuose ir aplink Chersoną. Bandymai atgauti teritoriją buvo kantrūs ir veiksmingi. Tačiau būtų neprotinga žengti į priekį nepasirengus, neturint būsimai pažangai reikalingų ginklų, kaip atsitiko daugelio nesėkmingų Irano ir Irako puolimų procese. Net ir atsižvelgiant į neseniai patvirtintus tankų tiekimus iš Vakarų, Ukrainos operatyvinius pajėgumus reikia vertinti atsargiai. Nesėkmingų puolimų bangos Artimuosiuose Rytuose ne tik kainavo abiems pusėms dešimtis tūkstančių kareivių, bet, kas dar svarbiau, nutraukė puolimo linijas ir leido kiekvienai pusei po atakų atkovoti didelę teritoriją. Panašiai Rusija gali atgauti savo pozicijas dėl prastai suplanuoto ir nesėkmingo Ukrainos puolimo.
Tęsinys kitame puslapyje: