Koks gyvenimas būtų... Jupiterio Europoje? (VI d.)  (0)

Tęsiame Saulės sistemos planetų kolonizavimui skirtą ciklą apie tai, koks gyvenimas būtų įvairiausiuose Saulės sistemos kampeliuose. Prieš savaitę susipažinome su gyvenimo nykštukinėje Cereroje galimybėmis. Nuo nykštukių – prie milžinių. Jupiterio ledo palydovas Europa seniai įvardijamas kaip gyvybei palanki Saulės sistemos vieta. Vis dėlto, ką ateiviai iš Žemės ten rastų po ledo pluta ir koks gyvenimas būtų Jupiterio Europoje?

Gyventi paties Jupiterio paviršiuje, ko gero, būtų ne tik be galo sudėtinga, bet ir tiesiog neįmanoma. Dujinis Saulės sistemos milžinas turi mažą (už Žemę 10 kartų mažesnį) uolienų branduolį, tačiau jį supa neaprėpiami tankaus skysto vandenilio "patalai", sudarantys iki 90 proc. Jupiterio skersmens. NASA Reaktyvinio judėjimo laboratorijos (JPL) planetologo Roberto Pappalardo teigimu, jei būtų galimybė, pavyzdžiui, teleportuotis ant kietojo branduolio paviršiaus, "jus akimirksniu sutriuškintų neįtikėtinas skysto vandenilio slėgis". Nieko tokio. Jupiteris turi daugiau kaip 60 mėnulių. Kai kurie jų yra gana tinkami kolonizavimui – juose menka radiacija, jiems būdingas geologinis stabilumas, juose yra daug vandens ledo. Kito JPL mokslininko – astrobiologo Steve Vance teigimu, ko gero, idealiausias Jupiterio mėnulis žmonijos kolonijoms būtų trečias didžiausias Saulės sistemos mėnulis Kalista. Tačiau kitas Jupiterio mėnulis – Europa – kaip manoma, po ledo pluta slepia didžiulį vandens okeaną, kuris laikomas vieta Saulės sistemoje, kurioje būtų didžiausia tikimybė rasti nežemišką gyvybę. Tad tyrimų bazės įrengimas Europoje sudarytų mokslininkams sąlygas nuodugniai ištyrinėti galimai gyvenamą vandenyną.

Vis dėlto mokslininkų žiniose apie Europos paviršių dar yra didžiulių spragų. Nors pro Europą praskriejo 8 kosminiai zondai, nepriekaištinga rezoliucija buvo nufotografuota tik 10-15 proc. Europos paviršiaus.

Be kalnų ir kraterių

R. Pappalardas su S. Vance dirba NASA ateities misijos į Europą programoje "Clipper". Šis kosminis zondas 45 kartus praskries pro Europą ir mokslininkams atsiųs daugiau detalių palydovo paviršiaus kadrų. Ankstesnių misijų fotografijos byloja, kad Europos paviršius yra santykinai lygus, jame mažai didžiulių kraterių ar didelių kalnų, nes ledinį Europos paviršių nuolat performuoja poledinio vandenyno jėgos. Vis dėlto Europos paviršius nėra plynas. "Apsidairę aplink pamatytumėte daug neaukštų – kelių metrų aukščio kalvagūbrių, - pasakoja S. Vance. – Taip pat išvystumėte daugybę plyšių, vagojančių visą Europos rutulį. Gūbrius ir plyšius formuoja banguojantis poledinis Europos vandenynas – savo ruožtu, šiam ramybės neduoda ir jį įbanguoja Jupiterio gravitacija."

Radiacija ir dangaus peizažai

Tinkamiausia vieta žemiečių bazei būtų toje Europos pusėje, kuri nuolat atsisukusi į Jupiterį – todėl, kad galinga Jupiterio magnetosfera nuolat maudo Europą mirtino intensyvumo radiacijos srautuose, kurie, paradoksalu, yra gerokai galingesni nuo Jupiterio nusigręžusioje Europos pusėje. Galima tik įsivaizduoti, kokiais vaizdais danguje galėtų gėrėtis tokios bazės gyventojai – Jupiteris ten būtų 24 kartus didesnis už Žemės danguje matomą Mėnulį. "Kokia nuostabi vieta arbatos popietėms", - svajoja S. Vance. Vis dėlto arbata pasaulyje, kuriame temperatūra siekia vidutiniškai -160°C ties pusiauju ir -220°C ties ašigaliais, menkai tesušildytų.

Ledo drebėjimai ir vandens fontanai

Be radiacijos ir kosminio šalčio Europoje būtų ir kitų grėsmių. Tai – nuolatiniai nedideli ledo drebėjimai, prilygstantys Žemės drebėjimams. Ko gero, Europos kolonistams norėtųsi išvengti ir pro ledo plyšius dažnai iššaunančių gigantiškų poledinio okeano vandens srautų. Nors Europa skrieja aplink didžiausią Saulės sistemos asteroidų ir meteoritų "siurblį", pavadinimu Jupiteris, vis dėlto tikimybė, kad į bazę pataikytų nedidelis meteoras, nebūtų nulinė. Europos gravitacija siekia tik apie 13 proc. Žemės gravitacijos – todėl Europa praktiškai neturi atmosferos. Todėl Europoje, kaip ir Mėnulyje, nėra meteorologinių reiškinių, vėjų ar spalvoto dangaus. Pasivaikščiojimas Europos paviršiumi labai primintų pasivaikščiojimą Mėnulio paviršiumi. Lankydamiesi Europoje, ko gero, norėtumėte pabuvoti "chaoso žemėje", kur ledas ne plokščias, o susigrūdęs į netaisyklingos formos ledokšnių masyvą. "Vaizdai vietomis galėtų būti panašūs į Monumentinio slėnio panoramą, - pasakoja R. Pappalardas. – Be to, turbūt norėtumėte pamatyti ir ledo kupolus, kurių aukštis vietomis gali siekti ir 1 km."

Mėnulių paradai

Astronomijos mėgėjams Europa būtų nepakeičiama vieta stebėti kitus Jupiterio mėnulius – ypač didžiuosius. Štai Ganimedas – didžiausias Jupiterio ir apskritai Saulės sistemos palydovas, Europos danguje pasirodo kas dvi paras (o Europos para prilygsta 3,5 žemiškosios paros) ir būtų 1,5 karto didesnis už Mėnulį, matomą iš Žemės. Vulkanuotasis Ijo Europos danguje pasirodo dukart per parą, o atrodo netgi šiek tiek didesnis už Ganimedą. Tiesa, jei norėsite savo įspūdžiais pasidalinti su Žemėje likusiais artimaisiais, jūsų el. laiškas į Žemę keliaus 0,5 val. Be to, reikės palūkėti, kol Žemės jums neužstos milžiniškasis Jupiteris.

Aut. teisės: www.technologijos.lt

(69)
(0)
(69)

Komentarai (0)

Susijusios žymos: