Jie dar kartą pasižiūrėjo į po, kaip manyta, neutroninių žvaigždžių susijungimo sekusį pliūpsnį ir atrado, kad tai buvo nepriklausomas reiškinys, sukeltas galaktikos pritemimo ir pašviesėjimo, kilusio dėl juodosios skylės, „ryjančios“ galaktikos dulkes.

Kitaip tariat, užuot buvusi greitųjų radijo bangų žybsnių šaltiniu, ši galaktika tiesiog atsirado prieš arba už pliūpsnio teleskopo matymo lauke. Kadangi pliūpsnis kilo ne iš galaktikos, greičiausiai jo šaltinis nebuvo ir besijungiančios neutroninės žvaigždės.

Yra ir dar viena problema su besijungiančių neutroninių žvaigždžių scenarijumi – greitieji radijo bangų žybsniai buvo kur kas aukštesni, nei turėtų sklisti iš neutroninių žvaigždžių.

Galiausiai, šių metų kovą padarytas atradimas iškėlė dar daugiau abejonių tokia teorija. Astronomai Arecibo observatorijoje Puerto Rike ištyrė pirmą kartą 2014-aisiais užfiksuotus signalus, ir nustatė, kad žybsniai per 16 dienų pasikartojo 11 kartų.

Po šio atradimo buvo eliminuota didžioji dauguma teorijų. Iki tol visi radijo bangų žybsniai buvo atrasti pavieniui. Tai reiškė, kad jie galėjo būti generuojami per kataklizminius įvykius, kurie vyksta vos kartą, tokius kaip juodųjų skylių sprogimai arba neutroninių žvaigždžių susidūrimai.

Tačiau kadangi žybsniai pasikartodavo, masiniai tik kartą nutinkantys destruktyvūs kosmoso reiškiniai jų generuoti negalėjo.

Viena iš iškeltų teorijų, kuri paaiškina pasikartojančių pliūpsnių kilmę, yra jaunų puslarų– neutroninių žvaigždžių, kurios gali apsisukti vos per milisekundę. Bėgant laikui pulsarai praranda sukimosi energiją ir sulėtėja. Dalis šios energijos galėtų sukurti radijo bangų spinduliuotės pliūpsnius.

Kaip tiksliai pulsaras galėtų inicijuoti greitąjį radijo bangų spinduliuotės žybsnį, nėra aišku, tačiau tikrai žinoma, kad pulsarai gali generuoti trumpus spinduliuotės pliūpsnius.

Alternatyvus pliūpsnių energijos šaltinis galėtų būti ne neutroninių žvaigždžių sukimasis, o stiprus jų magnetinis laukas, kuris gali būti tūkstantį trilijonų kartų galingesnis nei Žemės.

Tokios aukštą magnetinį lauką turinčios neutroninės žvaigždės galėtų generuoti pliūpsnius labai panašiai, kaip Saulė sukuria saulės žybsnius. Kai neutroninės žvaigždės sukasi, magnetiniai laukai jų vainike persirikiuoja ir tampa nestabilūs. Galiausia, magnetinio lauko linijos išleidžia milžinišką kiekį energijos, kuri pagreitina krūvį turinčias daleles, kurios tuomet skleidžia radijo bangų signalus.

Šis neutroninių žvaigždžių magnetinio lauko paaiškinimas nėra toks egzotiškas ir atrodo gana realus, tačiau tyrimų sferoje vyrauja šališkumas, nes dauguma greituosius radijo bangų pliūpsnius tiriančių astronomų taip pat tiria ir neutronines žvaigždes, tad jie pasitiki savo pačių vertinimu.

Yra ir neįprastų žybsnius aiškinančių idėjų – kai kurie tyrėjai mano, kad mistiniai radijo signalai pasirodo, kai pulsarai atsitrenkia į asteroidus. O galbūt yra ir keletas atsakymų, kurių kiekvienas paaiškintų skirtingų greitųjų radijo bangų pliūpsnių prigimtį.

Nepriklausomai nuo to, kas juos sukelia, greitieji radijo bangų žybsniai gali tapti tikra palaima kosmologijai. Pavyzdžiui, jie gali padėti pamatuoti medžiagos kiekį Visatoje.

Per savo keliones radijo bangos susiduria su tarpgalaktine plazma, kuri pavėlina signalus priklausomai nuo jų dažnio. Šis atidėjimas leidžia ne tik nustatyti atstumą, bet ir suskaičiuoti, kiek elektronų yra tarp mūsų galaktikos ir radijo bangų signalo šaltinio.

Komentarai ()