Asmeniniuose Stalino dienoraščiuose rašoma, kad jei Normandijos operacija būtų nepavykus, jis prie Vyslos upės būtų sustabdęs Raudonąją armiją.

To priežastis buvo išsekimas, rašo Tomaž Vargazon (praktikuojantis ateistas). Sovietų Sąjunga žengė į priekį 1944 m., tačiau išlaidos tapo per didelės, kad būtų galima jas pakelti. Stalinas puikiai žinojo, kad gali įsiveržti į Vokietiją, tačiau Vakarų sąjungininkams neperimant naštos likusiam Vermachto elitui Normandijoje, jis niekada negalėtų kontroliuoti tolimesnės teritorijos nei Rytų Lenkija.

Matote, net SSRS turėjo ribotą darbo jėgos rezervą ir 1944 m. jis pradėjo išsekti. Netgi su Normandijos išsilaipinimu ir išsekus vokiečių armijai bei prie viso kito, Raudonoji armija patyrė tiek pat aukų, kiek vokiečiai per operaciją „Bagration“ (kodinis pavadinimas 1944 m. Sovietų Baltarusijos strateginei puolimo operacijai). Vienintelė priežastis, kodėl vokiečiai patyrė daugiau aukų, yra ta, kad sovietai paėmė daugybę vokiečių į nelaisvę. Pagal žuvusiųjų skaičių jie buvo maždaug vienodi – ir tai buvo prieš išsekusias, susilpnėjusias pajėgas, kurios yra ketvirtadalio dydžio nei vokiečių junginiai Normandijoje.

Stalinas padarė daug dalykų, bet jis nebuvo kvailys. Jis žinojo, kad galėtų kovoti vakarų Lenkijoje, galbūt net patektų į Berlyną, bet to kaina būtų tokia milžiniška, kad jis būtų priverstas atsisakyti visų laimėjimų Lenkijoje ir galbūt prarastų dalį Ukrainos, Baltarusijos ir Baltijos šalis kilus vietiniams maištams ir Sovietų Sąjunga niekada negalėtų tikėtis tapti pasauline supervalstybe. Pramonei dėl darbo jėgos trūkumo padaryta žala būtų tiesiog per didelė.

Be Normandijos išsilaipinimo Raudonoji armija sustotų centrinėje Lenkijoje ir siūlytų vokiečiams taiką. Tai, kas atsitiks vėliau, taps bjauru visiems dalyviams.

Komentarai ()