Vienas brutaliausių ir žiauriausių pasaulio režimų – Raudonieji khmerai: Azijos Hitleriu praminto Pol Poto valdymo metu Kambodžoje dėjosi nesuvokiami dalykai: žmogų nužudydavo vien dėl to, kad nešiojo akinius (Foto, Video) (1)
Tai buvo trumpas, bet itin kruvinas periodas Kambodžoje, kurios pasekmės jaučiamos iki šiol.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Raudonieji khmerai, vadovaujami marksistinio diktatoriaus Pol Potui, buvo žiaurus režimas, 1975–1979 m. valdęs Kambodžą.
Bandymas per socialinę inžineriją sukurti Kambodžos „meistrų rasę“ lėmė daugiau nei 2 milijonų žmonių mirtį šioje Pietryčių Azijos šalyje. Žmonės buvo arba nužudyti kaip režimo priešai, arba mirė nuo bado, ligų ar pervargimo.
Istoriškai šis laikotarpis vadinamas Kambodžos genocidu.
Raudonieji khmerai perima Kambodžos kontrolę
Nors Pol Potas ir Raudonieji khmerai į valdžią atėjo tik aštuntojo dešimtmečio viduryje, jų šaknys gali būti siejamos su 1960-aisiais, kai tuomet Kambodžoje, kurią tada valdė monarchas, pirmą kartą prasidėjo komunistinis sukilimas.
Visą septintąjį dešimtmetį raudonieji khmerai veikė kaip ginkluotas Kampučijos komunistų partijos sparnas – taip komunistų partija vadino Kambodžą. Veikdami atokiose džiunglių ir kalnų vietovėse šalies šiaurės rytuose, netoli sienos su Vietnamu, kuris tuo metu buvo įsivėlęs į savo pilietinį karą, raudonieji khmerai neturėjo populiarios paramos Kambodžoje, ypač miestuose ir sostinėje Pnompenyje.
Tačiau viskas pasikeitė po 1970 m. įvykusio karinio perversmo Kambodžoje, kurio metu buvo nuverstas valdantis monarchas karalius Norodomas Sihanoukas ir įkurta Khmerų Respublika.
Po šių įvykių raudonieji khmerai nusprendė suvienyti jėgas su nušalintu monarchu ir suformuoti politinę koaliciją. Kadangi monarchas buvo populiarus tarp mieste gyvenančių kambodžiečių, raudonieji khmerai ėmė sulaukti vis didesnės paramos.
Ateinančius penkerius metus Kambodžoje siautė pilietinis karas tarp perversmą įvykdžiusių dešiniosios pakraipos kariuomenės ir karaliaus Norodomo bei Raudonųjų khmerų aljanso. Galų gale raudonųjų khmerų pusė pasinaudojo konflikto pranašumu, įgavusi vis didesnės teritorijos kontrolę Kambodžos kaime.
1975 m. Raudonųjų khmerų kovotojai įsiveržė į Pnompenį ir užvaldė miestą ir laimėjo pilietinį karą ir taip užvaldė visą šalį.
Pažymėtina, kad raudonieji khmerai nusprendė neatkurti karaliaus Norodomo valdžios, bet perdavė valdžią raudonųjų khmerų lyderiui Pol Potui. Karalius Norodomas buvo priverstas gyventi tremtyje.
Demokratinė Kampučija
Raudonųjų khmerų lyderio Pol Poto idelologijai įtaką padarė vietinės gentys, gyvenančios Kambodžos šiaurės rytuose. Šios gentys buvo savarankiškos ir gyveno iš gėrybių, kurias pačios pagamino natūriniuose ūkiuose.
Gentys, Pol Polto manymu, buvo tarsi komunos, nes jos dirbo kartu, dalijosi savo darbo grobiu ir nebuvo sutramdytos pinigų, turtų ir religijos blogybių – Kambodžos miestuose buvo paplitęs budizmas.
Tapęs šalies lyderiu Pol Potas ir jam ištikimos raudonųjų khmerų jėgos staigiai pradėjo iš esmės pertvarkyti Kambodžą. Šalis buvo pavadinta Demokratine Kampučija, kurioje, atsižvelgiant į kaimo genčių modelį, buvo siekiama sukurti komunistinio stiliaus žemės ūkio utopiją.
Paskelbdamas šalyje 1975 metus „nuliniais metais“, Pol Potas izoliavo Kampučiją nuo pasaulio bendruomenės. Šimtus tūkstančių šalies miestiečių jis apgyvendino kaimo žemdirbystės komunose ir panaikino šalies valiutą (Kambodžos rielis). Jis taip pat uždraudė privačios nuosavybės nuosavybę ir religijos praktiką naujojoje tautoje.
Tęsinys kitame puslapyje:
Kambodžos genocidas
Pol Poto įsteigtų kolektyvinių ūkių darbininkai netrukus pradėjo kentėti nuo pervargimo ir maisto trūkumo. Šimtai tūkstančių mirė nuo ligų, bado ar kūno sužalojimų, patirtų dirbant alinantį darbą, arba dėl negailestingų raudonųjų khmerų sargybinių, prižiūrinčių stovyklas, prievartos.
Pol Poto režimas taip pat įvykdė mirties bausmę tūkstančiams žmonių, kuriuos jis laikė valstybės priešais. Žudynės buvo vykdomos vadinamuosiuose „žudymo laukuose“.
Taip pat mirties bausmė įvykdyta intelektualams ar potencialiems revoliucinio judėjimo lyderiams. Pasak legendos, kai kurie buvo nubausti mirties bausme, nes tik atrodė esą intelektualai, dėvėdami akinius ar mokėdami užsienio kalbą.
Dėl šių veiksmų šimtai tūkstančių išsilavinusių vidutinės klasės kambodžiečių buvo kankinami ir nužudyti miestuose įkurtuose specialiuose centruose, iš kurių labiausiai liūdnai pagarsėjo Tuol Sleng kalėjimas Pnompenyje, kur beveik 17 000 vyrų, moterų ir vaikų buvo kalinami per ketverius režimo valdymo metus.
Kambodžos genocido metu, per ketverius metus mirė maždaug 1,4–2,2 mln. Kambodžos gyventojų arba ketvirtadalis visų šalies gyventojų (1975 m. prieš genocidą jų buvo 7,3 mln.).
Raudonųjų khmerų režimo pabaiga
Vietnamo armija įsiveržė į Kambodžą 1979 m. ir nušalino Pol Potą bei Raudonuosius khmerus nuo valdžios po daugybės smurtinių mūšių pasienyje tarp dviejų šalių. Pol Potas siekė išplėsti savo įtaką naujai suvienytam Vietnamui, tačiau jo pajėgos buvo greitai atremtos.
Po invazijos Pol Potas ir jo raudonųjų khmerų kovotojai greitai pasitraukė į atokias šalies vietoves. Jie išliko aktyvūs kaip sukilėliai, nors ir su mažėjančia įtaka. Vietnamas beveik visą praėjusio amžiaus devintąjį dešimtmetį išlaikė kontrolę šalyje.
Nuo 1979 iki 1982 m. Demokratinės Kampučijos likučiai atokiose džiunglėse išliko kaip Kinijos ir JAV palaikoma teisėta Kambodžos vyriausybė. 1982 m. birželio mėn. Raudonieji khmerai su dviem nekomunistinėmis partizanų grupuotėmis sudarė Demokratinės Kampucčijos koalicijos vyriausybę, kuri išlaikė tarptautinį pripažinimą.
1979 m. buvo įkurta Vietnamo remiama Kampučijos Liaudies Respublika, gyvavusi iki 1989 metų, kai šalis vėl pakeitė pavadinimą į senąjį ir tapo Kambodžos Valstybe.
Po 1991 m. Paryžiaus taikos sutarties, kuri užbaigė Vietnamo ir Kambodžos karą su Raudonaisiais khemrais, 1993 m. šalyje buvo atkurta monarchija ir karalius Norodomas grįžo į Kambodžos valdymą.
Pats Pol Potas gyveno šalies šiaurės rytuose iki 1997 m., kai jį už nusikaltimus valstybei teisė patys Raudonieji khmerai. Manoma, kad teismo procesas buvo parodomasis ir buvęs diktatorius mirė būdamas namų arešte namuose džiunglėse.
Per kelis dešimtmečius po raudonųjų khmerų žlugimo Kambodža palaipsniui atkūrė ryšius su pasaulio bendruomene, nors šalis vis dar susiduria su problemomis, tokiomis kaip didelis skurdas ir neraštingumas.
