Vygandas Paulikas. Apie švietimo ir mokslo politiką, nevykėlius universitetus bei juose studijuojantį jaunimą  (30)

Pastarosiomis dienomis Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto vadovas per Lietuvos radiją išsakė susirūpinimą dėl per mažai jaunimo stojančio į profesines technikos mokyklas bei dėl pernelyg daug jų besirenkančių studijas aukštosiose mokyklose. Akivaizdu, kad toks susirūpinimas šiomis dienomis nėra atsitiktinis, nes Lietuvos abiturientai laiko paskutinį egzaminą ir tampa realiais pretendentais užpildyti profesinių technikos mokyklų dirbtuves arba aukštųjų mokyklų auditorijas.


Visi tie, kurie bent kiek seka mūsų valstybės švietimo ir mokslo politikos formuotojų viešai reiškiamus susirūpinimus bei pasisakymus negali nepastebėti keisto sutapimo, kad kasmet vis tuo pačiu laikotarpiu t. y. tada, kai abiturientai rengiasi stoti į vieną ar kitą mokymo ar mokslo įstaigą nuolat vyksta abiturientų orientavimas į darbininkiškas profesijas bei nuolatinis įrodinėjimas, kad Lietuvos aukštosiose mokyklose yra per daug studijuojančio jaunimo. Negana to, vyksta vos ne nuolatinė mūsų aukštųjų mokyklų vieša diskreditacija, siekiant įteigti, kad studijų lygis juose nė iš tolo neprilygsta užsienio aukštosioms mokykloms. Todėl dažnai pateikiami abejotinų užsienio šalių bei nuosavų ekspertų pasisakymai dėl aukštojo mokslo padėties mūsų valstybėje.

Gal ir būtų galima patikėti mūsų valstybės švietimo ir mokslo politikos formuotojais bei mus orientuojančiais užsienio ekspertais apie pernelyg didelį lietuvaičių veržimąsi į aukštąjį mokslą, jeigu nebūtų tokios organizacijos kaip Jungtinių Tautų Švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO) su savo objektyvia statistika iš visų pasaulio valstybių. O, ši statistika byloja, kad Lietuva gerokai atsilieka pagal kasmet priimamų į aukštąsias mokyklas abiturientų skaičių nuo JAV, Suomijos, Danijos, Švedijos, Norvegijos, Slovėnijos, Kanados, D. Britanijos, N. Zelandijos ir kt. Negana to, mes pagal šį rodiklį gerokai atsiliekame ir nuo visų mus supančių kaimyninių valstybių: Lenkijos, Estijos, Latvijos, Rusijos ir netgi Baltarusijos.

Nors skaičiai ne visada įdomūs, bet kai kuriuos iš jų norisi paminėti. Štai JAV į aukštąsias mokyklas priimama net 72,6 proc., Suomijoje – 70,4 proc., Švedijoje ir Norvegijoje – po 70 proc., Latvijoje – 63 proc., Estijoje – 57,5 proc., Rusijoje – 64,1 proc., Baltarusijoje – 56 proc. tų metų abiturientų, o Lietuvoje šis rodiklis tesiekia tik 52 proc. Kas tuo abejoja, gali pasitikslinti, pasinaudojant UNESCO skelbiamais duomenimis interneto svetainėje.

Nesunku įsivaizduoti Lietuvos tolesnės ateities perspektyvą ne visada mums draugiškai nusiteikusių kaimyninių valstybių apsuptyje, jeigu jos abiturientai paklustų nuolatiniams mūsų valstybės švietimo ir mokslo politikos formuotojų raginimams ir dar mažiau nei dabar jų ateitų į universitetų auditorijas, jeigu daugiau jų nei dabar pasirinktų kvalifikuoto darbininko ateities perspektyvą?

Keista ir nesuprantama, kad mūsų švietimo ir mokslo politikos formuotojai akivaizdžiai mėgina ignoruoti šiuolaikinio pasaulio ekonominės bei socialinės plėtros tendencijas ir visuotinai pripažįstamas tiesas apie žinių (mokslo, mokymo, inovacijų) tapimą pagrindiniu valstybių nacionaliniu turtu bei jų ekonominių ir kitokių galių garantu.

Nuo 20 amžiaus vidurio mokslas, mokymas, inovacijos tapo svarbiausiu ne tik atskirų valstybių bet taip pati verslo struktūrų bei atskirų asmenų sėkmę lemiančiu veiksniu ir neatsitiktinai mokslo bei technologijų plėtrai skiriama vis didesnis atskirai paimtų valstybių, tarptautinių politinių ir ekonominių organizacijų, verslo susivienijimų ir atskirų verslo atstovų dėmesys bei finansiniai ištekliai.

Neatsitiktinai vis be išimties nūdienos pasaulio valstybių lyderiai (B. Obama, N. Sarkozy, G. Braunas, D. Medvedevas ir kt.) savo rinkimų programose ir inauguracinėse kalbose tarp aukščiausių prioritetinių valstybių politinių siekių įvardija mokslą, mokymą, inovacijų plėtrą.

Japonija ir Skandinavijos valstybės dargi deklaruoja, kad nuo šiol aukštasis mokslas šiuose valstybėse tampa visuotinis.

Neregėto masto universitetų plėtra vyksta pastaraisiais metais į dinamiškiausių pasaulio ekonomikų tarpą patekusioje Kinijoje, Indijoje, Brazilijoje ir kituose valstybėse. Nuo 1980 metų iki šio dešimtmečio vidurio Kinijos universitetuose studentų pagausėjo per 10 kartų.

Daug vilčių teikė ir Lietuvos Seimo rinkimus laimėjusių partijų programos bei jų lyderių pasisakymai tuo klausimu, nes jie iš esmės nesiskyrė nuo viso šiuolaikinio pasaulio valstybių švietimo ir mokslo politikos formuotojų programų bei valstybių vadovų kalbų.

Deja, Lietuvoje po rinkimų ir inauguracinių kalbų vėl mėginama sukti sena ir gerokai įgrisusi, visiškai neaišku kieno interesus Lietuvoje ar nedraugiškame užsienyje atspindinti plokštelė apie nevykėlį Lietuvos jaunimą, besirenkantį aukštąsias studijas, o ne profesinį techninį mokymą, apie nevykėlius Lietuvos universitetus ir t. t.

Tarsi tuos Lietuvos nevykėlius universitetus baigę žmonės savo darbais nebūtų daug kartų įrodę, kad jie sugeba savo gabumais ir žiniomis pralenkti prestižinių Europos universitetų absolventus konkursų tvarka įsidarbindami Europos Sąjungos institucijose, tarptautinio verslo struktūrose, JAV ir kitų valstybių teisininkų kontorose. Apie tai liudija ir atskirų ES valstybių narių atstovų sėkmė įsidarbinant konkurso tvarka Europos Komisijoje, kurioje yra itin dideli konkursai ir juose dalyvauja lygiomis galimybėmis visų ES valstybių narių piliečiai, nepaisant to, ar jie baigę prestižinius ar ne tokius prestižinius universitetus.

Štai Lietuvos gyventojai tesudaro tik 0,7 procento visų ES gyventojų, bet Lietuvos atstovų konkurso tvarka Europos Komisijoje sugebėjo įsidarbinti per 200, ir tai sudaro 0,8 proc. visų Europos Komisijos darbuotojų arba 1,1 karto daugiau, nei priklausytų pagal ES valstybėse narėse gyvenančių žmonių proporcijas. Suomijos atstovų ten sugebėjo įsidarbinti net 2,5 karto daugiau, nei priklausytų proporcingai šios šalies atstovams, nors tik vienas Suomijos universitetas tepatenka tarp 100 geriausiai reitinguotų Europos universitetų. Įdomus sutapimas, kad Suomija, neturėdama Europoje ir pasaulyje aukštai reitinguotų universitetų, sugeba lyderiauti Europoje ir pasaulyje pagal daugelį ekonominės ir socialinės plėtros rodiklių !

Tuo tarpu Vokietijos atstovų Europos Komisijoje dirba net 4,4 karto mažiau, Jungtinės Karalystės ir Lenkijos – net 2,1 mažiau, nei priklausytų pagal tų šalių gyventojų proporcijas Europos Sąjungoje, nors Jungtinėje Karalystėje priskaičiuojama net 30 universitetų, patenkančių tarp 100 aukščiausiai reitinguotų Europos universitetų.

Norisi tikėti, kad Lietuvos švietimo ir mokslo politikos formuotojai kada nors vis tik skirs nors kiek dėmesio šios politikos formavimo procesams visame civilizuotame pasaulyje ir ypač mūsų kaimyninėse valstybėse bei suras ko nors pamokomo tenai ir mūsų valstybei, kad kada nors mūsų universitetai irgi bus vertinami panašiai kaip visame pasaulyje, įskaitant ir pagal jų absolventų įsidarbinimo bei karjeros kriterijus.

Aut. teisės: bernardinai.lt
bernardinai.lt
Autoriai: Vygandas Paulikas
(0)
(0)
(0)

Komentarai (30)