Prezidento patarėjui Kęstučiui Budriui pritaria ir buvusi pareigūnė, NT ekspertė Rasa Pavarienė. Keturis vaikus auginanti, Vilniaus centre gyvenanti mama taip pat įsitikinusi, kad jau užtenka pigių reklaminių kampanijų, – laikas imtis kardomųjų priemonių, nes kitu atveju Lietuvai gresia narkomanijos košmaras: užauginsime narkomanų ir veltėdžių kartą.

Kol aukščiausios valdžios institucijos demonstruoja tik viso labo viešą susirūpinimą esama situacija, narkotikų platinimo problema tarp vaikų tik gilėja, o konkrečių sprendimų negirdime iki šiol. Kodėl? Gal kažkam tai labai patogu? Kodėl nesiimama pokyčių, susijusių su vaikų ir paauglių saugumu? Man natūraliai kyla klausimas, kokius pokyčius norėtume matyti mes, tėvai?

Aš, kaip mama ir buvusi pareigūnė, neprieštaraučiau, jei prie didmiesčių mokyklų rytais ar per pertraukas reguliariai patruliuotų pareigūnai su tarnybiniais šunimis. Principas galėtų būti labai paprastas, kaip autobusų kontrolierių: dirba kasdien, skirtingu maršrutu, niekada nežinai, į kurią mokyklą užsuks. Nereikia eiti į klases, tiesiog pakaktų prie mokyklos vartų ar durų pasitikti vaikus ir su jais pasisveikinti. Dresuoti šunys narkotikus iškart užuodžia. Nedrąsu? Išgąsdins vaikus? Bet gal geriau tegul būna nedrąsu ir nejauku, nei paskui rastus Neryje laidoti.

Kaip buvusi pareigūnė rekomenduoju mokykloje ne tik reguliariai tikrinti vaikų daiktus, bet ir į kasmetinį privalomąjį sveikatos patikrinimą įtraukti ir narkotikų testą. Galimi visi variantai: šlapimo, kraujo tyrimas; tas, kuris ekonomiškesnis ir lengviau atliekamas. Amžiaus grupė turėtų būti nuo 14 iki 18 metų. Tai pats sudėtingiausias ir pavojingiausias paaugliams amžius. Ne visi supranta, ką daro, todėl bando pritapti, ieško savęs, kartais net ne savo noru pasiduoda pagundoms ir tampa aukomis.

Radus mokinio kraujyje ar šlapime narkotinių medžiagų, būtinas tėvų, ugdymo įstaigos, vaikų teisių darbuotojų įsitraukimas. Tokiu atveju turėtų būti privaloma ir apsilankyti pas narkologą, prevencinės paskaitos. Žinoma, visos institucijos turi glaudžiai bendradarbiauti, o ne nusimesti atsakomybę ir ieškoti kaltų.

Tokiu atveju pagalba turėtų būti suteikiama ne tik vaikui, bet ir šeimai. Tėvai taip pat turi suvokti, kad tai – pagalba, o ne bausmė, gėda ar pažeminimas. Tik žinodami situaciją galime sustabdyti priklausomybę ir užkirsti kelią liūdnoms pasekmėms, nelaimėms.

Populistiniai šūkavimai, kad narkotikus vartojantieji yra įbauginti baudžiamojo kodekso ir sankcijų, tik dar labiau skaldo visuomenę.

Kaip tėvams reaguoti ir priimti šią situaciją, jei valdžioje sėdintys ir aukštas pareigas užimantys partijų lyderiai teigia, kad Lietuvoje nėra narkotikų vartojimo problemos? Kai, užuot ėmęsi kardomųjų priemonių, siekia lengvinti sankcijas ir taip atverti duris dar aktyvesniam narkotikų vartojimui. Toks požiūris iš tiesų gali sudaryti iliuziją, kad gal čia nieko tokio, vaikai pažais ir viskas tuo baigsis. Deja, šiandien narkotinės medžiagos yra be galo agresyvios, pavojingos vaikų sveikatai ir gyvybei. Vos po kelių savaičių vartojimo paauglio fizinė ir psichinė sveikata gali būti negrįžtamai pažeista.

Komentarai (2)